Nors ir domėjausi pačia protesto idėja JAV, „Occupy Wall Street“ tikslų pilnai perprasti nesugebėjau. Kaip patys protesto organizatoriai teigia, pagrindinis tikslas yra priverst valdžią atsižvelgti į žmones, o ne tenkinti tik didžiųjų kompanijų ir bankų interesus, tačiau, kokiu būdu tai būtų galima padaryti, nepasakoma. Netgi iš nuomonių ir komentarų galima susidaryt nuomonę, kad žmonės tiesiog nori to, kad Federalinis Rezervų Bankas paimtų ir prispausdintų pinigų ir tiesiogiai juos išdalintų žmonėms vietoje to, kad skolintų bankams, taip pat, kad didžiosioms kompanijoms nebūtų skiriama parama, tuo tarpu būtų tie pinigai investuojami „į gyventojus“. Tam, kas nusimano ekonomikoje, idėjos turėtų iškart skambėti absurdiškai – pirmuoju variantu šalyje pradėtų kilti infliacija, antruoju – įvyktų bankrotų banga, abiem atvejais „paprasti žmonės“ nieko neišloštų.

Kodėl pirmuoju atveju turėtų pradėti kilti infliacija? Infliacija yra bendras prekių ir paslaugų kainų kilimas. Pvz. jeigu metinė šalies infliacija yra 8%, kokia buvo Lietuvoje 2007-aisias metais (Statistikos departamento duomenys), tai reiškia, kad po metų tos pačios prekės bus pabrangę maždaug 8%. Kad geriau suprastumėte, kodėl infliacija minėtuoju atveju turėtų augti, įsivaizduokite save kaip verslininką, kuris tarkim pardavinėja pliušinius meškiukus už $20. Jeigu dabar susidaro tokia situacija, kad Federalinis Rezervų Bankas (toliau trumpinsiu FED) prispausdina dolerių ir visus juos išdalina gyventojams, tai greičiausiai Jūsų pliušinių meškiukų paklausa turėtų pakilti, ar ne? Taigi, kodėl Jums tokiu atveju tiesiog nepakėlus pliušinių meškiukų kainos? Jeigu žmonės turi daug pinigų, jie vis tiek juos pirks pakankamai dažnai ir paklausa sumažės nežymiai, tuo tarpu Jūsų pajamos gali stipriai išaugti. Tokia pat logika vadovaujasi visi pardavėjai, todėl, jeigu rinkoje yra per daug pinigų, prekių ir paslaugų kainos pradeda kilti (vyksta infliacija). Tokiu atveju gyventojai neišlošia, nors vizualiai ir turi daugiau pinigų, valiuta paprasčiausiai nuvertėja ir viskas grįžta į senas vėžias.

Kodėl antruoju atveju turėtų įvykti bankrotų banga? Vėlgi, paprašysiu įsivaizduoti Jus kaip verslininką, kuris pardavinėja tuos pačius meškiukus. Tarkime Jūs esate skolingas bankui 100 tūkstančių dolerių ir staiga įvyksta ekonominė krizė – meškiukų paklausa stipriai krinta, todėl Jūsų pajamos labai sumažėja, Jūs turite atleisti darbuotojus, stengiatės įmonės viduje taupyti, tačiau Jums reikia mokėti įmokas bankui (juk esate skolingas). Kadangi meškiukų paklausa nukrenta iki labai žemų lygių, Jūs paprasčiausiai nesurenkate tiek pinigų, kad galėtumėte sėkmingai mokėti įmokas bankui. Prisiminkime, kad bankas taip pat nuo krizės nukenčia – įmonės bankrutuoja, nekilnojamojo turto kainos krinta (dėl ko skolos, kurių metu kaip užstatas buvo duotas nekilnojamas turtas labai nuvertėja) ir pan., taigi jis Jus spaudžia mokėti įmokas. Kadangi Jūs to atlikti negalite, paskelbiate įmonės bankrotą. Tokiu atveju bankas perima visą Jūsų turtą, tačiau, kadangi jo vertė yra stipriai nukritus, bankas nesugeba turto parduoti, todėl jis pinigų nebeatgauna, tuo tarpu finansinių įsipareigojimų jam lieka nemažai. Turto neatgavimas galiausiai nuvaro ir banką į bankrotą ir toliau vyksta tokia grandininė reakcija, nes įmonės, ypač didžiosios, neretai yra priklausomos viena nuo kitos ir vienos kritimas reiškia, kad kitos nukenčia taip pat. Bankrutavusių įmonių darbuotojai tokiu atveju, savaime aišku, lieka be darbo. Taigi, sprendimo būdas tiesiog nekreipti dėmesio į didžiųjų kompanijų finansines problemas gali reikšti labai didelį nedarbo padidėjimą. O iš nedarbo visuomenė naudos kažin ar gaus (nebent tik tuo, kad atsiveria nišų smulkiems verslininkams).

Taigi, kokia protesto ateitis? Greičiausiai jokios, ateis žiema ir protestuotojai „išsilakstys“, galiausiai praeis dar metai, ekonomika atsigaus ir vėl visi skanduos „Kapitalizmas jėga“. Tikimybė, kad tie žmonės galėtų įvesti kažkokia ekonominę revoliuciją yra nulinė, nes patys protestuotojai paprasčiausiai neturi jokių idėjų, kurios galėtų pakeisti kapitalizmą. Aš, kaip laisvosios rinkos šalininkas, tikiuosi, kad kapitalizmo artimiausiu metu niekas nepakeis.

Panašią protesto pabaigą įsivaizduoja ir „Wall Street Journal“ žurnalistas Brett Arends. Jo straipsnį ir argumentus galima rasti MarketWatch tinklalapyje.

Kadangi pats esu mokinys, tai mobiliųjų telefonų draudimas tiesiogiai paliestų ir mane. Negana to, beveik kiekvienas mokytojas dabar pasakoja “tuoj telefonai bus uždrausti, negalėsit sms’intis per pamokas” ir pan. Taip pat dažnas dabar pradeda teigt, kad mobilieji telefonai sukelia vėžį, nes juk jei yra planuojamas draudimas, tai turbūt tie įrodymai jau yra pakankamai tvirti? Mobiliųjų telefonų žalai patvirtinti buvo atlikta daugybė eksperimentų, skirta nemažai lėšų, tačiau ta žala nė karto nebuvo realiai patvirtinta, o kai kažkas neva patvirtindavo, jokia kita mokslinė laboratorija nesugebėdavo eksperimento atkartoti. Taip pat nelabai seniai PSO pranešė, kad mobilieji telefonai galimai sukelia vėžį, tačiau netgi PSO eksperimentiškai nesugebėjo rasti ryšio tarp vėžio ir mobiliųjų telefonų.

Tokios baimės iš dalies atsiranda ir dėl to, nes žmonės nelabai žino, kas yra elektromagnetinės bangos ir kaip jos veikia. Turbūt netgi ne kiekvienas žino, kad šviesa taip pat yra tam tikro dažnio elektromagnetinės bangos. Elektromagnetinis spektras yra suskirstytas į 7-ias dalis – gama spinduliuotė, Rentgeno spinduliuotė, ultravioletiniai spinduliai, regimoji šviesa, infraraudonieji spinduliai, mikrobangos ir radijo bangos. Gama spinduliuotė ir Rentgeno spinduliai gali jonizuoti atomus (jų energija didelė, todėl jie nesunkiai “išmuša” elektronus iš atomų, taip paversdami juos teigiamais jonais), ultravioletiniai spinduliai gali sukelti nudegimus, tačiau jų energija nėra tokia didelė, kad galėtų išmušti elektronus, infraraudonieji spinduliai perduoda šilumą (juos spinduliuoja kiekvienas daiktas, kurio temperatūra yra didesnė už absoliutųjį nulį), tuo tarpu mikrobangos ir radijo bangos neturi tiek energijos, kad darytų kažkokį poveikį. Tiesa, mikrobangų ruože esantis dažnis, kuris naudojamas mikrobangų krosnelėse, gali rezonuoti vandens ir riebalų molekules. T.y. medžiaga absorbuoja elektromagnetines bangas ir molekulės pradeda “virpėti”, o tai yra šiluminis procesas (kūno šiluma yra tiesiog vienetas, kuris nurodo, kokiu greičiu molekulės kūne virpa).

GSM mobiliojo telefono maksimali leidžiama spinduliuojamoji galia yra 1 vatas, 3G/UMTS telefono dvigubai didesnė – 2 vatai. Mobiliojo telefono spinduliuojamos elektromagnetinės bangos kūnus, kurie jas absorbuoja, šiek tiek kaitina. T.y. kalbant telefonu, smegenų absorbuojama elektromagnetinių bangų dalis virsta šiluma – molekulės temperatūra nežymiai pakyla, tačiau ta šiluma akimirksniu išsisklaido, nes jos kiekis yra tiesiog per mažas. Visas mikrobangų ruožas pasižymi didesniu ar mažesniu terminu poveikiu, tačiau mob. telefono spinduliuotė yra ne tik tokia maža, kad šiluminis poveikis yra nejuntamas, tačiau ir dažnis nėra toks, kuris galėtų sukelti kažkokios smegenyse esančios medžiagos rezonansą. Taigi, kokiu būdu mobiliųjų telefonų skleidžiama spinduliuotė gali sukelti vėžinius susirgimus?

Antrasis Seimo narių pateiktas argumentas buvo mokinių drausmė. Šioje vietoje negaliu su jais nesutikti – tikrai labai daug mokinių naudojasi mobiliaisiais telefonais, kada tam visiškai nėra būtinybės, ir dėl to prastai išgirsta pamoką. Tačiau kodėl dėl kelių mokinių veiksmų turi kentėt kiti, kuriems mobilusis telefonas galbūt reikalingas tik itin svarbiems reikalams? Galų gale, dabar yra XXI amžius, tėvai visad nori palaikyt ryšį su savo vaikais. Kas paprastai būna, jei vaikas negrįžta reikiamu metu? Paprastai tėvai jam tiesiog paskambina ir paklausia, kur jis yra. Bet jeigu vaikas telefono neturės, tėvai gali pradėt bereikalingai jaudintis. Taip pat būna ir labai rimtų situacijų, kada mokiniui reikia išeiti viduryje pamokos dėl kažkokio rimto dalyko. Panašią situaciją teko ir pačiam matyti – klasioko močiutė numirė ir jis turėjo išeiti iš pamokos. Kaip būtų tėvai susisiekę su juo, jeigu ne mobilusis telefonas? Aišku, suprantu, kad dauguma pagalvos, kad tikimybė, kad taip nutiks kokiam nors mokiniui yra 1/1000 ar dar mažesnė, tačiau čia mes kalbame ne apie vieną mokinį kažkokį, bet apie draudimą visos Lietuvos mastu – apie visus mokinius.

Aišku, be telefonų išgyventi galima ir žmonės anksčiau be jų puikiai versdavosi, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie buitinę techniką, elektrą, automobilius ar pan. Kažkada viso to nebuvo, tačiau “žmonės vis tiek puikiai versdavosi”. Laikai keičiasi, vyksta progresas ir mano manymu jo nederėtų stabdyti. Kažkokios priemonės prieš tuos, kurie be saiko naudojasi telefonais mokyklose, turi būti naudojamos, bet visuotinis draudimas ne išeitis. Mobilieji telefonai, jeigu ir sukelia vėžį, greičiausiai išgelbėjo daugiau gyvybių negu pražudė – kai gatvėje pamatai sunkiai sužeistą, sumuštą žmogų, išsitrauki savo išmanųjį telefoną ir puoli skambinti greitajai pagalbai, ar ne? O, jeigu jo neturėtum, tektų bėgt iki artimiausio taksofono, kas gali užtrukti kelias ar keliasdešimt minučių. O juk tokiais atvejais kiekviena sekundė yra svarbi. Ir kiekvienas vaikas ar suaugęs žmogus nėra nuo to apsaugotas.