Technologinis progresas vs. autorių teisės

Vasario 11, 2012

Šiandien Lietuvoje įvyko protestas prieš ACTA sutartį, kurią pasirašė ir Lietuva. Pačios sutarties nesu detaliai išnagrinėjęs, tačiau kiek teko domėtis, ACTA įpareigoja interneto tiekėjus sekti kiekvieną savo klientą ir potencialius „piratus“ perduoti autorių teises ginančioms agentūroms. Taip pat buvo spekuliacijų apie tai, kad pasienio punktuose gali būti tikrinamos žmonių laikmenos, ar jose nėra laikomas nelegalus turinys (nors čia spėju perdėta). Tačiau šis straipsnis ne apie ACTA, jis – apskritai apie piratavimą.

Įsivaizduojama žala ir realūs pardavimai

Praktiškai kiekviename straipsnyje susijusiame su piratavimu galima pastebėt autorių žalos skaičiavimus ir labai įspūdingus skaičius. Pvz. kino kompanija X dėl atsisiuntimų patyrė 40-ies mlrd. dolerių žalą ir pan., tačiau ta žala apskaičiuojama tokiu absurdišku būdu, kad ją padalinus iš tūkstančio turbūt vis tiek negautume tokio skaičiaus, kuris būtų artimas realiai žalai. Kodėl? Žala, kurią neva patiria autorius dėl piratavimo, yra apskaičiuojama labai paprastu būdu – nueinama į , tarkim, Linkomaniją, pažiūrima kiek kartų žmonės atsisiuntė tam tikrą kūrinį ir tas atsisiuntimų skaičius yra padauginamas iš to kūrinio kainos. T.y. padaroma prielaida, kad visi žmonės, kurie siuntėsi kūrinį, jį būtų nusipirkę (jei būtų negalėję atsisiųsti). Tai taip nelogiška, kad turbūt net patys autoriai netiki tokiu skaičiavimo būdu, tačiau yra linkę jį toliau naudoti, nes gaunamos sumos skamba labai įspūdingai.

Puikus pavyzdys yra „Pocket Casts“ programėlės istorija. Programėlė skirta „Android“ operacinei sistemai, buvo pardavinėjama „Amazon AppStore“ už $2.70 ir per dieną ją nusipirkdavo keli ar keliolika žmonių. Programėlės autoriai nusprendė padaryti eksperimentą – vienai dienai padaryti programėlę nemokama ir nemokamai Amazon sutiko ją priskirti prie „Featured App of the Day“. Tądien įvyko parsisiuntimų bumas – programėlę parsisiuntė daugiau negu 100 tūkstančių vartotojų ir, savaime aišku, programėlės kūrėjai tądien neuždirbo nė cento. Tačiau įdomiausia dalis yra tai, kad kitą dieną, kai programėlė vėl tapo mokama, viskas sugrįžo į senas vėžias – vėl parduodamų kopijų skaičius krito iki keliolikos pardavimų per dieną. Aišku, autoriai ir „Amazon“ nesidrovėjo paskaičiuoti, kiek tūkstančių dolerių „prarado“ autoriai, ir tas skaičius gavosi ganėtinai įspūdingas – $54 805 (čia jau po visų „Amazon“ imamų komisinių). Nors turbūt kiekvienam yra aišku, kad jeigu programėlė nebūtų buvus pateikta nemokamai, tie 100 tūkstančių žmonių nė velnio nebūtų jos pirkę, nes, kaip matome, kai ji vėl tapo mokama, vėl pardavimų apimtys grįžo į tas pačias vėžes. Taigi klausimas, kiek realios žalos patyrė autorius, jeigu pardavimų apimtys prieš ir po akcijos nesikeitė? Nedrįsiu teigti, kad $0, tačiau greičiausiai būtų arti nulio. Plačiau galima pasiskaityti čia.

Auga piratavimo apimtys = auga pelnas

Paskutiniu metu vis tekdavo pastebėti naujienų portaluose straipsnių su pavadinimais „Šie metai buvo rekordiniai Holivudui“, „Pop muzikos atlikėjai per metus uždirbo rekordines sumas“, „Per kelis metus metus filmų kūrimo kompanijos uždirbo daugiau nei per dešimtmetį“ ir t.t. Iš tikro gan keista matyt tokius straipsnius, kai dešimtyje straipsnių skaičiau, kiek milijardų dolerių pelno prarado filmų kūrimo kompanijos ir kokią tai žalą daro ne tik jiems, bet ir viso pasaulio ekonomikai. Tačiau realybė tokia, kad bent jau filmų kūrėjai per paskutinius kelis metus uždirbo daug daugiau negu bet kada anksčiau, nors piratavimo apimtys kuo toliau, tuo labiau auga! Taigi, man kyla natūralus klausimas – kur, po velnių, yra ta žala? Kodėl piratavimo apimtims (ir tariamiems „nuostoliams“) augant kompanijos fiksuoja rekordinius pelnus?

Kiekvienas galite pasižiūrėti, kurie filmai jų kūrėjams uždirbo daugiausia per visą kino industrijos istoriją. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į „Year“ stulpelį, pastebit, kad dauguma tų filmų yra išleisti vos prieš kelis metus? Tarkim „Avatar“ – tai turbūt labiausiai „piratautas“ filmas nuo tada, kada atsirado tokia galimybė, tačiau tai yra daugiausiai pinigų sukrovęs filmas per visą kino industrijos istoriją! Pažvelkite į kitus naujų filmų pavadinimus – jie visi muša rekordus ne tik savo pajamingumu, tačiau ir atsisiuntimų skaičiumi populiariausiuose torrent tracker‘iuose. Taigi, paradoksas – kino kompanijos uždirba rekordinius pelnus, tačiau tuo pat metu pasakoja, kokius jie baisius nuostolius patiria dėl piratavimo.

Kodėl žmonės piratauja?

Nors klausimas ir skamba sudėtingai, bet atsakyti į jį nėra labai sunku. Dauguma žmonių, mano asmenine nuomone, piratauja ne dėl to, kad nesugebėtų įpirkti kažkokio filmo, kurio kaina 25 Lt, tačiau dėl to, nes piratauti paprasčiausiai yra daug patogiau. Tarkim, aš 10h vakaro sumąstau pažiūrėti kokį nors filmą, nueinu į IMDb, išsirenku, parsisiunčiu iš Linkomanijos ir žiūriu. Tačiau, jeigu norėčiau būti legalus, turėčiau nueiti iki parduotuvės (kurioje tikėtina, kad to filmo nerasčiau), nusipirkti DVD ar Blu-ray (nors šių diskų skaitytuvo neturiu), grįžti namo, įdėti diską į tam skirtą įrenginį ir… peržiūrėti 5 minutes reklamos ir tik tada pasirinkti kalbą ir žiūrėti filmą. Kuris iš šių metodų yra patogesnis? Savaime aišku, kad pirmas. Problema tame, kad piratavimas šiuo metu yra pats patogiausias metodas gauti autorinį turinį, o žmonės yra linkę rinktis patį patogiausią metodą. Jeigu būtų galimybė legaliai ir greitai gauti turinį už priimtiną kainą, neabejoju, kad dauguma žmonių nustotų piratauti. Tačiau kam stengtis ieškot inovacijų, jeigu galima rėkaut per visą žiniasklaidą apie neva patiriamus nuostolius dėl “piratų”?

Nors neneigiu, kad inovacijų visiškai nėra. Amerikiečiai turi galimybių gauti turinį patogiai (pvz. iTunes), tačiau Lietuvoje tai nėra prieinama. Lietuvoje vienintelis rimtesnis mėginimas padaryti legalų turinį prieinamą buvo GALA videonuoma (galima už prieinamą kainą vienu mygtuko paspaudimu pažiūrėti norimą filmą), tačiau joje taip pat nėra naujausiu filmų…

Jeigu leidėjai ir autoriai visus tuos pinigus, kuriuos skiria lobizmui ir teisinėms išlaidoms, panaudotų bandymams sukurti būdų, kaip pateikti autorinį turinį patogiai ir nukonkuruoti piratavimą, tai dabar piratavimo mastai būtų daug mažesni. Dabar milijonai ar milijardai dolerių yra išleidžiami pilstymui iš tuščio į kiaurą, tikintis, kad tai kažkokiu būdu gali panaikinti piratavimą.

Teisinis absurdas

Nelabai seniai Lietuvoje buvo priimtas įstatymas apmokestinti bet kokią įrangą, kuri gali savyje talpinti skaitmeninę informaciją – kietuosius diskus, atmintines, mp3 grotuvus ir t.t. Argumentuojama tuo, kad žmonės dažnai juose laiko autorių teisėmis apsaugotą informaciją. Taigi, jeigu aš pirkdamas kompiuterį sumoku kažkokią dalį autoriams, logiška būtų manyt, kad aš už tai turėčiau gauti galimybę laisvai piratauti, ar ne? Tačiau taip toli gražu nėra. Nors aš ir sumoku mokestį už neva suteiktą galimybę tose atmintinėse talpinti autorinį turinį, aš vis tiek pažeisiu įstatymus, jeigu parsisiųsiu ką nors iš Linkomanijos. Autoriai ir autorių teises ginančios agentūros tokį absurdą bando apginti štai šitaip: jeigu kuris nors iš Jūsų nusipirksite Natalijos Bunkės albumą (labai tikiuosi, kad nenusipirksite) ir vėliau jį perkonvertuosite į mp3 formatą, kad galėtumėte klausyti per savo mp3 grotuvą, Jūs būsite įstatymų pažeidėjas! Ir žinoma, Jūs padarysite Natalijai Bunkei 20 Lt nuostolį (apytikrė albumo kaina). Mokestis yra renkamas už tai, kad Jūsų niekas teisiškai nepersekiotų, jeigu šitokiu būdu pažeisite autorių teisių apsaugos įstatymą. Ar logiška yra tai, kad žmogus nusipirkęs savo mėgstamo atlikėjo albumą, teisiškai neturi jokios teisės jį įsikelti pas save į mp3 grotuvą? Nepamirškite dar to, kad Lietuvoje nėra jokio būdo įsigyti lietuvišką muziką mp3 formatu. Technologijos progresuoja, tuo tarpu leidėjai ir autoriai ir toliau stovi toje pačioje vietoje.

Ekonominis požiūris ir inovacijų svarba

Visi, kurie bent kažką žino apie ekonomiką, žino paprastą taisyklę – “jeigu yra didelė pasiūla, bet maža paklausa, kaina krinta”. Skaitmeniniame amžiuje atsirado problema, nes skaitmeninis turinys gali būti kopijuojamas begalybę kartų, t.y. skaitmeninio turinio pasiūla tampa begaline. Tai, žiūrint iš ekonominės pusės, reiškia vieną dalyką – rinkos kainos mažėjimą. Esant dabartinei situacijai (begalinė pasiūla, bet kokio dydžio paklausa), rinka visad “stums” kainą į nulį. To neišspręs teisinis žmonių persekiojimas, tai gali išspręsti tik inovacijų paieška, galimybė žmonėms pasiekti autorinį turinį už priimtiną kainą. Pritariu, kad piratavimas nėra labai teigiamas reiškinys, tačiau vienintelę galimybę kaip su tuo kovoti matau tik inovacijų paiešką ir bandymus ne “teisiškai sutrypti” “piratus”, bet nukonkuruoti juos. Ir tai nėra neįmanoma, tik reikia noro, kurio panašu, kad trūkstama.

Aš viliuosi, kad kažkada autoriai ir leidėjai supras, kad teisiniai mėginimai kovoti su “piratavimu” yra neveiksmingi ir galbūt netgi nereikalingi. Ir dėl to ims ieškoti metodų konkuruoti su piratavimu, investuoti į inovacijas. Šis lūžio taškas turbūt padėtų pamatus naujam ir tobulesniam skaitmeniniam amžiui…

Vienas komentaras prie “Technologinis progresas vs. autorių teisės”

  1. [...] nusprendžiau parašyti ir apie tai, ypač kai jau savo nuomonę apie piratavimą esu išreiškęs šiame tinklaraštyje. IRC jau apie 20 metų egzistuoja failų dalinimosi bendruomenės, paskutiniu metu dauguma tų [...]

Palikite komentarą