Kaip ir Z. Vaišvila, pradėsiu viską nuo mažyčio disclaimer’io: nesu aš nei teisininkas, nei studijuoju kažką susijusio su teise, todėl šis straipsnis nėra kažkoks profesionalus teisininko komentaras šia tema, tai yra grynai mano nuomonė, kurią aš paremiu LR įstatymais ir teismų praktika. Gali būti ir netgi labai tikėtina, kad kažką praleidžiu, visus Z. Vaišvilos argumentus, jeigu iki to prieis, spręs Generalinė Prokuratūra ir teismas.

Taigi, gerbiamas signataras savo pirmajame iš argumentų bando įrodyti, kad LGL organizuota eisena “Už lygybę” buvo ne visuomeninis renginys (kuriam buvo gautas leidimas po teismų maratono), o politinis renginys. Tą bandoma pagrįsti tuo, kad pats LGL vadovas V. Simonko yra pasakęs “Tai buvo ne gėjų paradas, o politinė akcija”, taip pat organizatoriai Lukiškių aikštėje kažkuriuo metu pasakė “Tai mums svarbu politiškai”, taip pat tokį teiginį neva patvirtina ir tai, kad renginyje buvo Seimo narių (Aušrinė Marija Pavilionienė, Dalia Kuodytė, Giedrė Purvaneckienė) ir Liberalų sąjūdžio atstovų, kurie visi reklamavo savo politinę veiklą renginyje. Teiginys atrodo rimtas ir pagrįstas, ar ne? Tačiau problema su juo yra ta, kad jis yra klaidingas, kad ir kaip bandytum į jį pažiūrėti.

Jau pirma problema yra tame, kad pirmoji teiginio dalis yra grynai pritempta, kabinėjantis prie žodžių. Teisme tokie argumentai netinka, mat žmonės labai dažnai maišo sąvokas ir tame nėra jokio nusikaltimo. Galbūt V. Simonko tiesiog norėjo pasakyt, kad tai buvo ne politinė akcija, o “politiškai svarbus renginys” (o žodį “politiškai” taip pat galima suprast labai įvairiai), ką iš dalies įrodo ir antroji Z. Vaišvilos paimta citata, kurioje teigiama, kad “tai mums (organizatoriams) svarbu politiškai”. Tokie argumentai tėra kabinėjimasis prie žodžių ir jie nieko neįrodo, tai nėra prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos, tuo labiau, netgi prisipažinimas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą byloje Nr. 3K-3-155 (J.Ragelis v. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija) negali būti laikomas neginčijamu įrodymu – “Pažymėtina, kad BPK įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo prisipažinimo nelaiko prima facie įrodymu, patvirtinančiu nusikaltimo įvykį ar asmens kaltę. (…) Asmens prisipažinimas gali būti vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų, kartu su kitais įrodymais, patvirtinantis BPK 71 straipsnyje numatytas aplinkybes. Tačiau jeigu kiti baudžiamosios bylos įrodymai paneigia prisipažįstančio asmens nurodytas aplinkybes, asmens prisipažinimas negali būti panaudotas kaip neabejotinas asmens kaltės padarius nusikaltimą įrodymas.“. Taigi, V. Simonko teiginiai niekaip negali būti interpretuojami kaip kažkokio pažeidimo įrodymas (kaip vėliau sužinosime, netgi neegzistuoja tokia sąvoka, kaip “politinė akcija”).

Taip pat, kad ir kaip mėginau ieškoti, niekaip nesugebėjau rasti “politinio renginio” sąvokos apibrėžimo, tačiau Lietuvoje egzistuoja toks labai įdomus įstatymas, vadinamas “Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymu” (ačiū I.R., kad padėjo surasti ir pasidalino), kuriame būtent ir yra apibrėžta, kas yra politinė kampanija ir kokie galimi finansavimo šaltiniai jai leidžiami. Politinę kampaniją, mano nuomone, Z. Vaišvila ir turėjo omenyje sakydamas, kad tai yra “politinis renginys”. Taigi, pagal šį įstatymą politinė kampanija yra “šiame įstatyme nustatytu laikotarpiu politinės kampanijos dalyvių, rinkėjų ir kitų fizinių bei juridinių asmenų veikla, susijusi su Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, rinkimais į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų rinkimais ar referendumu.“. Politinė kampanija yra tiesiogiai susijusi su rinkimais ir politinės kampanijos dalyviai yra apibrėžti paminėto įstatymo 3-ajame straipsnyje, kur Lietuvos Gėjų Lyga niekaip neįsipaišo, nes tai nėra politinė partija. Taigi, teiginys, kad LGL renginys “Už lygybę” buvo politinė kampanija yra ne tik absurdiškas, bet ir priskirtinas mega-bullshit’o kategorijai.

Kiek įdomesnė dalis yra su politine reklama, kurią Z. Vaišvila paminėjo savo komentare – “Tai, kad vyko ne visuomeninis, o politinis renginys, patvirtina jo dalyvių politiniai reikalavimai, renginyje dalyvavusios Lietuvos Respublikos Seimo narės (Aušrinė Marija Pavilionienė, Dalia Kuodytė, Giedrė Purvaneckienė), Liberalų sąjūdžio politinės partijos atstovai, tokiu būdu viešai ir aktyviai reklamavę savo politinę veiklą, suderinę tai su renginio organizatoriais“. Tas pats įstatymas, kurį citavau ankstesnėje pastraipoje galioja ir čia, jis taip pat apibrėžia ir politinę reklamą bei jos finansavimo taisykles. Taigi, politinė reklama yra “valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa.“. Na, iš esmės politinė reklama yra bet kokia reklama, kuri agituoja per rinkimus balsuoti už vieną ar kitą partiją, ko šiame renginyje nebuvo nei iš paminėtųjų Seimo narių, nei iš Liberalų sąjūdžio atstovų (iš kurių tik Dalia Kuodytė priklauso frakcijai). Bet jeigu tokio paaiškinimo neužtenka, tai įstatyme yra apibrėžta ir tai, kas nėra laikoma politine reklama (19 str. 5 d.), kur yra nurodyta, kad politine reklama nėra laikoma “ne politinės kampanijos laikotarpiu skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, jos valdymo organų veiklą, išskyrus atvejus, kai tokiais pranešimais yra agituojama per būsimą politinę kampaniją balsuoti valstybės politiko, politinės partijos ar jos nario interesais arba už tokius pranešimus yra atsilyginama, arba numatoma atsilyginti“, ką lengvai galima taikyti ir šiuo konkrečiu atveju. Politikai, kaip ir mes visi, turi tas pačias konstitucines teises, įskaitant ir laisvę reikšti savo nuomonę ir įsitikinimus, ir tai negali būti laikoma politine reklama. Kitu atveju politikai tiesiog neturėtų teisės rodytis visuomenėje, nes visur būtų galima įžvelgt politinę reklamą (žinoma, yra išimtis tais atvejais, kada yra sakoma “Balsuokite už mane per kitus rinkimus”). Taigi, visas Z. Vaišvilos pirmasis teiginys, kaip matome, tėra skambių žodžių ir teisinių frazių naudojimas, nežinant jų reikšmės.

Visi kiti Z. Vaišvilos teiginiai kalba apie politinės kampanijos finansavimą (ką, vėlgi, reglamentuoja tas pat politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas) ir dalis jų yra teisingi, tačiau kadangi buvo remtasi neteisinga prielaida, kad renginį “Už lygybę” galima traktuoti kaip politinę kampaniją, tai nematau tikslo gaišti laiką ir komentuoti tuos teiginius.

Šiek tiek įdomesnė dalis yra dėl užsienio politikos atstovų ir organizacijų kišimosi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus. Konkrečiai noriu atkreipti dėmesį į šią Z. Vaišvilos komentaro dalį “Jokie mūsų valstybės įstatymai užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ir vyriausybių nariams (šiuo atveju – Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrei Birgittai Ohlsson) nesuteikia teisės dalyvauti Lietuvos Respublikos vidaus politinėje veikloje, tuo labiau ją finansuoti, pažeisti Lietuvos įstatymus“. Jokie Lietuvos Respublikos įstatymai taip pat ir nedraudžia kitos valstybės piliečiui (nepriklausomai nuo jo politinės padėties) dalyvauti Lietuvoje registruotos asociacijos vykdomame renginyje, ar ne? Tačiau turiu pripažinti, kad šioje vietoje Z. Vaišvila yra teisus, Lietuvoje yra draudžiama kitų valstybių politinėms partijoms ir organizacijoms užsiimti politine veikla. Tą reglamentuoja Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymas. Tačiau pasiknaisiokime truputėlį giliau ir paskaitykime patį įstatymą, o konkrečiai – 4-ojo straipsnio antrąją dalį, kuri skamba šitaip: “Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti steigiamos ir veikti kitų valstybių politinės partijos ir politinės organizacijos, jų padaliniai.“. O, ar kuris nors iš ten buvusių užsienio atstovų pažeidė šį įstatymą paliksiu spręsti jums. T.y. paliksiu spręsti, kuriai bullshit’o kategorijai priskirti tokį Z. Vaišvilos teiginį.

Paskutinės straipsnio pastraipos taip pat puikiai parodo, kad pats Z. Vaišvila net nebuvo renginyje, pvz. teiginiai “Š.m. liepos 27 d. akivaizdžiai buvo pažeistos mūsų piliečių, turinčių kitokią nuomonę, Konstitucijos 25, 26 ir 29 straipsniais garantuojamos teisės turėti ir laisvai reikšti savo įsitikinimus, laisvai išpažinti ir skleisti religiją ir tikėjimą, tėvams ir globėjams nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, draudimas šias teises varžyti ir teikti privilegijas dėl lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.” ir “Tai atviras nepagarbos mūsų žmonėms, kitai nuomonei demonstravimas, nepasitikėjimas mūsų kantriais ir išskirtinai tolerantiškais žmonėmis.” yra visiškai neteisingi. Renginyje visi žmonės turėjo galimybę taikiai išreikšti savo nuomonę, įskaitant ir renginio oponentus. Laisvai prieiti prie renginio dalyvių negalėjo tik nedidelė dalis žmonių, vadinama buduliais, kurių tikslas buvo ne taikiai išreikšti nepasitenkinimą, o įžeidinėti taikius dalyvius ir smurtauti. O gal pagal Z. Vaišvilą būtent taip ir turi būti parodomas nepritarimas? Nemačiau nė vieno Konstitucijos straipsnio, kuris leidžia smurtaujant išreikšti nepritarimą. Gal reikėtų inicijuoti Konstitucijos pataisas?

Taip pat dar truputėlį apie tai, kad Europos Sąjunga verčia mus leisti tokius renginius. Tai nėra tiesa! Visi teismų sprendimai dėl tokio ir panašių renginių organizavimo yra grindžiami mūsų pačių Konstitucija, kurioje nurodytos žmogaus teisės sutampa su ES teisės aktais. Teismai kai kada remiasi ES praktika, tačiau sprendimai yra priimami taikant Lietuvos Respulikos pagrindinį įstatymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 3K-3-144/2011 (VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija) yra išaiškinęs, kad “Susirinkimų laisvė apima teisę rengti taikius susirinkimus, kurie gali erzinti ar įžeisti asmenis, nepritariančius jais skleidžiamoms idėjoms ar reikalavimams; susirinkimo dalyviai turi turėti galimybę surengti susirinkimą be baimės, kad patirs oponentų fizinį smurtą; ši baimė gali atgrasinti asociacijas ir kitas grupes, palaikančias bendras idėjas ar interesus, nuo atviro nuomonių reiškimo dėl kontraversiškų klausimų, veikiančių visuomenę.“, tuo tarpu savivaldybės atstovas atsisakydamas suteikti leidimą rengti tokio tipo renginį “privalo pateikti aiškius įrodymus, kaip konkrečiai susirinkimas pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“. Taip pat dar 2000-aisiais metais Konstitucinis Teismas nutartyje “Dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” yra nutaręs, kad susirinkimų teisė yra viena iš pagrindinių Lietuvos piliečių teisių: “Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga.“, o 2000-aisias Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė.

Taigi, po viso šito malimosi po įstatymus ir teismų praktiką, man kyla natūralus klausimas – ar gerbiamas nepriklausomybės akto signataras tiesiog nežinojo, ką kalba, ar žinojo, tačiau marazmatika užsiėmė dėl populiarumo, homofobijos ar kitų priežasčių? Labai lengva manipuliuot tauta, kai absoliučiai didžioji dalis tikrai netikrins teiginių tikrumo. Kita vertus, labai būtų smagu, jeigu Generalinė Prokuratūra pateiktų savo argumentuotą atsaką į šį teisinį kreipimąsi, bet greičiausiai to nebus, o jeigu ir bus, žiniasklaida taip plačiai to neafišuos.

Taigi, pirma nusikelsiu šiek tiek į praeitį – 2013-ųjų metų kovo mėnesį, kada Vilniaus miesto savivaldybė savavališkai pakeitė eitynių vietą iš Gedimino pr. į Upės gatvę. Lietuvos Gėjų Lyga (LGL) apskundė tokį sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir balandžio 11-ąją teismas pateikė savo išvadas nurodydamas, kad savivaldybė “šiaip sau” negali pakeist renginio vietos argumentuodama tuo, kad nukentės vietinis verslas ir panašiai, kai tuo tarpu tų pačių metų gegužės pirmąją socialdemokratų eitynėms bei Paleckio vadovaujamam “Socialistiniam liaudies frontui” leidimai buvo suteikti. Šia nutartimi teismas nurodė, kad jokio miesto savivaldybė “šiaip sau” negali pakeisti renginio vietos. Įsivaizduokite, Jūs galvojate rengti taikų renginį Upės gatvėje ir Vilniaus miesto savivaldybė Jums leidimą suteikia… renginį rengti Fabijoniškių gatvėje. Teisinga? Mano manymu ne.

Po tokio teismo sprendimo savivaldybė apskritai uždraudė rengti “Baltic Pride” argumentuodami viską lygiai taip pat, kaip ir anksčiau, neva tokios eitynės trikdys ramybę, kenks verslui ir panašiai (mat socdemų ir socialistinių pusgalvių eitynės niekam netrukdo). Tada prasidėjo nedidelis teismų maratonas – LGL skundė tokį savivaldybės sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, savivaldybė savo ruožtu šio teismo sprendimą skundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris neskundžiama nutartimi įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę suteikti leidimą taikioms eitynėms argumentuodamas tuo, kad taikių susirinkimų organizavimas yra viena iš pagrindinių teisių, kurią mums užtikrina 36-asis Konstitucijos straipsnis – “Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.”

Ką aš noriu pasakyti pasakodamas visą šią teisinę litaniją? Ogi tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė su A. Zuoku priešakyje turbūt negalėjo pasielgti geriau negu buvo pasielgta. Kodėl? Šis teismų maratonas gal ir nebuvo naudingas homofobams, tačiau jis buvo naudingas ne tik LGL, bet ir yra naudingas mums visiems, nes savivaldybės stumdymasis iki pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sukūrė teisinį precedentą kitiems panašiems atvejams. T.y. šis teismų maratonas nurodė, kad:
1) Jokio miesto savivaldybė “šiaip sau” neturi teisės neleisti rengti taikaus renginio.
2) Jokio miesto savivaldybė neturi teisės keist renginio vietos savo nuožiūra.
3) Negali būti taikomi dvigubi standartai, kai vienai organizacijai yra leidžiama daryti mitingą, kitiems – ne. Visi turi vienodas teises.
4) Savivaldybė turi atlikt kontrolinę funkciją, t.y. leidimai reikalingi ne tam, kad kažkoks asmuo spręstų savo nuožiūra, kam leisti vykdyti renginį, o kam ne, o tam, kad pvz. nebūtų tokios situacijos, kad dvi organizacijos nori rengti renginius vienu metu toje pačioje vietoje. T.y. leidimai turi užtikrint susirinkimų tvarką, o ne atspindėt savivaldybės atstovų nuomonę.

Ir kodėl šis teisinis precedentas mums visiems yra svarbus? Ogi todėl, kad niekad negali žinot, kada gali tekt atsidurt kitoje barikadų pusėje. Atsižvelgiant į 2012 metų Seimo rinkimų rezultatus, nelabai nustebintų, jeigu kada nors koks Gražulio lygio pusgalvis sugalvotų priimt įstatymą, pavyzdžiui, draudžiantį ryžiems žmonėms neslėpti savo ryžumo, t.y. įpareigojantį nusidažyti plaukus. Būtent šis sukurtas precedentas leistų šiems žmonėms išreikšti save taikaus renginio forma ir siekti jiems priklausančių teisių ir laisvių.

Pačios eitynės buvo nė kiek nepanašios į taip vadinamą “gėjų paradą”, kurį visi įsivaizduoja kaip “dulkinimąsi viešoje vietoje”, tai buvo labiau panašu į žmogaus teisių aktyvistų renginį, netgi įdomu būtų sužinot statistiką, kiek dalyvavusių eitynėse asmenų buvo homoseksualūs, nes nuojauta kužda, kad tas skaičius buvo ganėtinai mažas. Džiugu, kad eitynių metu buvo užtikrinta visų dalyvių Konstitucijos 25-ajame straipsnyje apibrėžta teisė į žodžio laisvę ir laisvę reikšti savo įsitikinimus, t.y. nepriklausomai nuo to, kuriai stovyklai žmogus priklausė, jeigu jis buvo taikus, jam buvo leidžiama taikiai išreikšti savo nuomonę, įskaitant ir nepasitenkinimą pačiomis eitynėmis. Gaila tik, kad priešininkų stovyklos didžiąją daugumą sudarė treninguoti agresyvūs besmegeniai, kuriuos reikėjo kontroliuot policijai. Tuo tarpu taikiems žmonėms (pvz. keliems vaikinukams su plakatu “DEFECT”) buvo laisvai galima prieiti arčiau. Didžiulė pagarba policijai, kuri tikrai profesionaliai atliko savo darbą viso renginio metu.

Taigi, kodėl aš pritariu šioms eitynėms? Nes paprasčiausiai nėra argumentų, kodėl turėčiau nepritarti. Šis teisinis maratonas ir pačios eitynės yra puikus pavyzdys, kad gyvename nepriklausomoje demokratiškoje valstybėje, kuri gerbia žmogaus teises. T.y. gyvename tokioje valstybėje, kurioje kiekvienas asmuo yra laisvas – tokioje, kokios norėjome būdami Sovietų Sąjungos sudėtyje. Daug priešininkų tvirtina, kad Europos Sąjunga mus privertė leisti tokias eitynes, tačiau tai nėra tiesa – toks leidimas privalo būti suteiktas remiantis Lietuvos piliečių patvirtintu pagrindiniu įstatymų rinkiniu – Konstitucija, kuri buvo patvirtinta ne mums įstojus į Europos Sąjungą, o 1992 metais referendume. Džiugu, kad paskutiniu metu Konstitucija tampa ne pasaka prieš miegą, o realiu veikiančiu įstatymų rinkiniu.