Kapitalizmas ir moralė – neatskiriami

Rugsėjo 25, 2012

Taip seniai pildžiau šį tinklaraštį dėl įvairių priežasčių… Vis dar laikausi pažado sau, kad rašysiu tik tada, kada bus įkvėpimas. Nors prieš kelias dienas pasakiau draugui, kad rašysiu straipsnį apie kapitalizmą ir moralę ir, jeigu per savaitę neparašysiu, gausiu bart. Savotiškas stimulas, nes pats sunkiai prisiverčiu pradėt rašyt, nors tą padaryt labai noriu. Taip pat yra minčių padaryt tinklaraštį šiek tiek platesnį ir rašyt ne tik apie programavimą, nes pastebiu, kad šiuo metu neprogramuojant darosi vis sudėtingiau rasti, apie ką parašyti (nors „įrašų keptuvėje“ jau kepa straipsnelis apie šifravimą ir MD5). Na, bet šis straipsnis nei apie blog‘ą, nei apie programavimą.

Kodėl „Kapitalizmas ir moralė“, o ne „Grybų kepimo ypatumai“?

Mėgstu straipsnius pradėti paaiškindamas priežastį, kuri mane paskatino parašyti būtent viena ar kita tema. Šiuo atveju pasirinkau pabūti laisvos rinkos advokatu, nes pabodo skaityti straipsnius, kuriuose laisvos rinkos ekonomika yra kaltinama dėl visko – 2008-ųjų metų krizės, Afrikos vaikų badavimo, karų ir visų kitų pasaulio blogybių. Taip pat kapitalizmas dažnai yra vadinamas „nemoraliu“, „išnaudojimu“, „XXI amžiaus vergove“ ir įvairiais panašiais epitetais, tuo tarpu iškeliamos socialistinės ideologijos aukščiau visko. Pasirinkau ginti kapitalizmą, nes dauguma šių kaltinimų yra iš piršto laužti, taip pat pats esu laisvosios rinkos šalininkas.

Laisvas žmogus laisvoje rinkoje

Visų pirma noriu pabrėžti, kad kapitalizmas yra vienintelė ekonominė sistema, kurioje rinkos karalius yra vartotojas ir kurioje visi sandoriai yra atliekami laisvu žmogaus pasirinkimu (neįskaitant mokesčių valstybei). Laisvosios rinkos ekonomikoje joks žmogus negali bet kuriam kitam žmogui nurodinėti, kokią grietinę jam pirkti ir kokio pieno jam nepirkti. Kadangi laisvosios rinkos ekonomikoje dažnai vartotojas turi keletą pasirinkimų, tai būtent vartotojų visuma, naudodami banknotus savo piniginėje, sprendžia, kuriuos produktus reikia palikti rinkoje, o kurie turi būti pašalinti. Efektyviai gaminami (pigesni), kokybiškesni produktai išstumia neefektyviai pagamintus (brangius) ir nekokybiškus produktus. Neefektyviai dirbančios įmonės bankrutuoja, tuo tarpu efektyvios yra skatinamos. Socialsitinėje ideologijoje efektyvumas nėra skatinamas jokiais būdais ir netgi neefektyvūs gamybos metodai yra skatinami labiau, bet pavyzdį apie tai pateiksiu vėliau.

Kapitalizmas ir inovacijos

Nemėgstu būti pernelyg kategoriškas, tačiau šią dalį pradėsiu būtent kategorišku pareiškimu – socializmas visiškai neskatina inovacijų. Laisvos rinkos ekonomika pati savaime skatina inovacijas, nes kiekvienas verslininkas nori sudominti vartotojus kažkuo nauju, tuo tarpu pramonė yra priversta ieškoti efektyvesnių gamybos būtų, kad nukonkurtuotų savo konkurentus, išsilaikytų rinkoje ir uždirbtų didesnį pelną. Tuo tarpu socializme yra nustatytos kvotos, kurias turi įvykdyt kiekviena bendrovė, tačiau jų vykdymas nėra skatinamas jokiomis inovacijomis, netgi efektyviau dirbančios bendrovės turi sumažinti savo efektyvumą (palikdamos tą patį darbuotojų kiekį), kad gamybos pajėgumas būtų tikslus. Taigi, tokiu būdu mažesnis efektyvumas yra skatinamas, didesnis – slopinamas. Inovacijos socializme yra skatinamos tiesioginėmis investicijomis į mokslinius projektus, tačiau toks inovacijų skatinimas nėra toks efektyvus, koks jis yra laisvojoje rinkoje, kur kiekvienas gamintojas yra priverstas ieškoti vis naujų ir efektyvesnių gamybos metodų.

Kapitalizmas ir darbo rinka

Vienas iš pagrindinių socializmo šalininkų argumentų yra „socializme visi žmonės turi darbą“. Ir tai yra pateikiama kaip labai puikus dalykas, kurio niekad nebus laisvojoje rinkoje. Iš mano pusės žiūrint tai yra netgi neigiamas dalykas, nes tam įgyvendinti reikalinga prievarta ir toks visų žmonių įdarbinimas yra neefektyvus. Ekonomikoje egzistuoja sąvoka „natūralus nedarbo lygis“, t.y. toks nedarbo lygis, kurį bandant mažinti, mažėja efektyvumas ir kyla infliacija. Tarkim, jeigu įmonė gamina sūrius ir tūkstančiui sūrių pagaminti reikalingi trys darbuotojai, o papildomo darbuotojo įdarbinimas nepakelia gamybos pajėgumo, tai reiškia, kad papildomo darbuotojo įdarbinimas tik padidintų sąnaudas ir taip sumažintų gamybos efektyvumą bei pakeltų vieno sūrio savikainą. Laisvos rinkos ekonomikoje jokia įmonė nenuspręs mažinti savo efektyvumo samdydama papildomus darbuotojus, socializme bus aukojamas gamybos efektyvumas, įdarbinti papildomi darbuotojai, kurie praktiškai neturės jokio darbo.

Kapitalizmas ir darbuotojų motyvavimas

Darbuotojų motyvavimas – būtent ta sritis, kur socializmas ir kapitalizmas išsiskiria į visiškai priešingas puses. Kapitalistinėje ekonomikoje skatinami yra tie darbuotojai, kurie savo darbą atlieka kokybiškiau, geriau, efektyviau, socializme yra skatinami tie, kurie dirba mažai ir neefektyviai, kol prieinama prie tokio lygio, kad geriausias darbuotojas – tai tas darbuotojas, kuris nedirba apskritai, bet gauna atlyginimą. Kadangi vien toks sakinys nieko nepasako, pabandysiu viską perteikti pavyzdžiu: tarkime laisvojoje rinkoje veikianti įmonė A turi darbuotoją, kuris sukuria daugiau pridėtinės vertės negu kiti, yra motyvuotas ir visokeriopai prisideda prie įmonės sėkmės. Įmonės A direktorius turbūt rimtai pasvarstytų galimybę tokį žmogų paaukštinti pareigose arba padidinti jo atlyginimą, ar ne? Taigi, tokiu būdu laisva rinka skatina darbuotojus dirbti efektyviai. Kas tuo tarpu vyksta socializme? Paimkime identišką situaciją – įmonė A ir motyvuotas darbuotojas. Kadangi socializmas remiasi visų žmonių socialinės lygybės principu, nėra jokių šansų šiam motyvuotam darbuotojui uždirbti daugiau, negana to, kitas darbuotojas, kuris praktiškai nedirba išvis, gauna lygiai tokį patį atlyginimą, kokį gauna ir minėtas motyvuotas žmogus. Kokia prasmė tam žmogui toliau stengtis dirbti efektyviai, jeigu niekas nuo to nepasikeičia? Tokiu būdu blogi darbuotojai yra skatinami ir tai labai gerai matėsi SSRS laikais.

Kapitalizmas ir aplinkosauga

Vienas iš kapitalizmo minusų yra silpnas požiūris į aplinkosaugą, nors nedrįstu teigti, kad laisva rinka neturi absoliučiai jokių apsauginių mechanizmų prieš aplinkos žalojimą ar naikinimą, tik, kad ir kaip bebūtų gaila, dažnai tie mechanizmai šioje srityje įsijungia vėliau, nei reikėtų. Vienas iš šių mechanizmų yra paprasčiausias paklausos ir pasiūlos dėsnis, kurį būtų galima išverst taip „jeigu yra vienas miškas, paskutinio jame likusio medžio kaina yra daug didesnė nei pirmojo nukirsto“. Realybėje tai galioja šiek tiek kitaip – miškas bus kertamas tol, kol efektyviau bus ieškoti alternatyvų nei kirsti jį toliau. Tarkime yra miškas ir yra įmonė A, kuri kerta miškus ir perdirba medieną. Pirma įmonė pradės kirsti mišką nuo tankiausių prieinamų vietų, nes taip efektyviau – greitai gaunama daug medienos, nereikia deginti kuro ir važinėti kirsti medžių į skirtingas vietas. Tokiu būdu medienos gavybos kaštai yra minimalizuojami, o tai reiškia, kad įmonės produkcijos savikaina irgi nėra aukšta ir ji gali sėkmingai konkuruoti su kitomis bendrovėmis. Taip įmonė iškerta visas tankiausias miško vietas, miškas tampa ne toks tankus, o tai reiškia, kad norint tęsti darbus teks važinėti didesnius atstumus, nuo vienos vietos prie kitos. Gavybos kaštai išauga, ko pasekoje taip pat išauga galutinės produkcijos kainos, nors kainos vis dar yra konkurencingos, bendrovė yra priversta mąstyti apie galimas alternatyvas. Tokiu būdu yra iškertamas miškas iki tokio lygio, kad tęsti darbus jame neapsimoka, nes gavybos kaštai išauga tiek, kad neberanda kur parduoti savo brangios produkcijos, o konkurentų kainos tampa mažesnės. Dabar įmonė A yra priversta ieškoti alternatyvų (pvz. sodinti savo medžius) dar net nebaigus kirsti miško. Panaši tendencija yra matoma stebint naftos gavybą ir jos kainas šiuo metu. Kadangi didžiausi naftos klodai senka, o naujų didelių telkinių surasti nepavyksta, tai kyla naftos kainos. Naftos gavybos pramonė yra priversta statyti platformas ir įrenginius virš tų telkinių, kurie yra mažesni, taigi iš vieno telkinio išgaunamas naftos kiekis yra mažesnis, o įrengt platformą kainuoja tiek pat, dėl to barelis naftos, išgautas tame telkinyje, kainuoja brangiau. Taip pat galima matyti, kad paskutiniu metu stipriai suaktyvėjo mėginimai ieškoti alternatyvų naftai (elektra, gamtinės dujos ir t.t.). Visa nafta, esanti po žeme, niekad nebus išsiurbta, nes paprasčiausiai kuo jos bus mažiau, tuo ji brangiau kainuos, o paskutiniai milijonai ar milijardai barelių naftos kainuos tiek, kad jos kaina tiesiog bus nepriimtina jokiam vartotojui.

Apibendrinimas

Žinau, kad neišvardijau visų įmanomų sričių ir nepadariau visų įmanomų kapitalizmo ir socializmo lyginimų, tačiau iš tiek, kiek pasakiau, manau galima padaryti tam tikrą išvadą. Taigi, apibendrinus gauname, kad laisvos rinkos ekonomika visų pirma nėra jokiais aspektais prievartinė (tuo tarpu socializme yra naudojama prievarta tarkim įdarbinant žmones), puikiai skatina inovacijas ir efektyvumą (ką socializmas netgi slopina, kaip buvo galima matyti), taip pat motyvuoja aktyvius darbuotojus, negana to, visgi kapitalizmas turi aplinkosaugos mechanizmus, tik turiu pripažinti, kad kai kurie iš jų, deja, įsijungia per vėlai. Vien tam, kad įrodyčiau savo pasirinktą temą („Kapitalizmas ir moralė“) man realiai būtų užtekę tik skyrelio „Laisvas žmogus laisvoje rinkoje“, nes prievarta (kuri yra nesvetima socializmui, kuris kai kurių žmonių šventijamas kaip pati moraliausia ekonominė sistema) jau savaime yra nemorali ir kapitalizmas yra daug moralesnis už socializmą.

P.S. berašant straipsnelį buvau radęs puslapį, kurio autoriaus idėjos stebėtinai sutampa su manosiomis. Jeigu kam nors įdomu, rekomenduoju pasiskaityti ir šį straipsnelį.

Palikite komentarą