Everything is too old here :(

Liepos 18, 2019

Čia viskas tiek pasenę, kad gali galva sprogt.

2

Kaip Z. Vaišvila gėjus politikais pavertė…

Rugpjūčio 1, 2013

Nors ir buvau sau pažadėjęs, kad užteks vieno straipsnio apie eitynes ir viską, kas su tuo susiję, bet kadangi turiu smarkią alergiją bullshit’ui, ypač kai jis skleidžiamas per visas žiniasklaidos priemones, siekiant suklaidinti kuo daugiau žmonių, tai nusprendžiau parašyti dar ir šį įrašą. O jis ne apie kažką kitą, o apie gerbiamą Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarą Zigmą Vaišvilą. Na gerai, ne visai apie jį, o apie jo “teisinį komentarą”, išplatintą visose žiniasklaidos priemonėse. Z. Vaišvila yra daug mūsų valstybei davęs asmuo ir prieš jį tikrai nieko neturiu. Kaip ir sakiau – esu alergiškas bullshit’ui, ne Vaišvilai.

Kaip ir Z. Vaišvila, pradėsiu viską nuo mažyčio disclaimer’io: nesu aš nei teisininkas, nei studijuoju kažką susijusio su teise, todėl šis straipsnis nėra kažkoks profesionalus teisininko komentaras šia tema, tai yra grynai mano nuomonė, kurią aš paremiu LR įstatymais ir teismų praktika. Gali būti ir netgi labai tikėtina, kad kažką praleidžiu, visus Z. Vaišvilos argumentus, jeigu iki to prieis, spręs Generalinė Prokuratūra ir teismas.

Taigi, gerbiamas signataras savo pirmajame iš argumentų bando įrodyti, kad LGL organizuota eisena “Už lygybę” buvo ne visuomeninis renginys (kuriam buvo gautas leidimas po teismų maratono), o politinis renginys. Tą bandoma pagrįsti tuo, kad pats LGL vadovas V. Simonko yra pasakęs “Tai buvo ne gėjų paradas, o politinė akcija”, taip pat organizatoriai Lukiškių aikštėje kažkuriuo metu pasakė “Tai mums svarbu politiškai”, taip pat tokį teiginį neva patvirtina ir tai, kad renginyje buvo Seimo narių (Aušrinė Marija Pavilionienė, Dalia Kuodytė, Giedrė Purvaneckienė) ir Liberalų sąjūdžio atstovų, kurie visi reklamavo savo politinę veiklą renginyje. Teiginys atrodo rimtas ir pagrįstas, ar ne? Tačiau problema su juo yra ta, kad jis yra klaidingas, kad ir kaip bandytum į jį pažiūrėti.

Jau pirma problema yra tame, kad pirmoji teiginio dalis yra grynai pritempta, kabinėjantis prie žodžių. Teisme tokie argumentai netinka, mat žmonės labai dažnai maišo sąvokas ir tame nėra jokio nusikaltimo. Galbūt V. Simonko tiesiog norėjo pasakyt, kad tai buvo ne politinė akcija, o “politiškai svarbus renginys” (o žodį “politiškai” taip pat galima suprast labai įvairiai), ką iš dalies įrodo ir antroji Z. Vaišvilos paimta citata, kurioje teigiama, kad “tai mums (organizatoriams) svarbu politiškai”. Tokie argumentai tėra kabinėjimasis prie žodžių ir jie nieko neįrodo, tai nėra prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos, tuo labiau, netgi prisipažinimas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą byloje Nr. 3K-3-155 (J.Ragelis v. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija) negali būti laikomas neginčijamu įrodymu – “Pažymėtina, kad BPK įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo prisipažinimo nelaiko prima facie įrodymu, patvirtinančiu nusikaltimo įvykį ar asmens kaltę. (…) Asmens prisipažinimas gali būti vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų, kartu su kitais įrodymais, patvirtinantis BPK 71 straipsnyje numatytas aplinkybes. Tačiau jeigu kiti baudžiamosios bylos įrodymai paneigia prisipažįstančio asmens nurodytas aplinkybes, asmens prisipažinimas negali būti panaudotas kaip neabejotinas asmens kaltės padarius nusikaltimą įrodymas.“. Taigi, V. Simonko teiginiai niekaip negali būti interpretuojami kaip kažkokio pažeidimo įrodymas (kaip vėliau sužinosime, netgi neegzistuoja tokia sąvoka, kaip “politinė akcija”).

Taip pat, kad ir kaip mėginau ieškoti, niekaip nesugebėjau rasti “politinio renginio” sąvokos apibrėžimo, tačiau Lietuvoje egzistuoja toks labai įdomus įstatymas, vadinamas “Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymu” (ačiū I.R., kad padėjo surasti ir pasidalino), kuriame būtent ir yra apibrėžta, kas yra politinė kampanija ir kokie galimi finansavimo šaltiniai jai leidžiami. Politinę kampaniją, mano nuomone, Z. Vaišvila ir turėjo omenyje sakydamas, kad tai yra “politinis renginys”. Taigi, pagal šį įstatymą politinė kampanija yra “šiame įstatyme nustatytu laikotarpiu politinės kampanijos dalyvių, rinkėjų ir kitų fizinių bei juridinių asmenų veikla, susijusi su Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, rinkimais į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų rinkimais ar referendumu.“. Politinė kampanija yra tiesiogiai susijusi su rinkimais ir politinės kampanijos dalyviai yra apibrėžti paminėto įstatymo 3-ajame straipsnyje, kur Lietuvos Gėjų Lyga niekaip neįsipaišo, nes tai nėra politinė partija. Taigi, teiginys, kad LGL renginys “Už lygybę” buvo politinė kampanija yra ne tik absurdiškas, bet ir priskirtinas mega-bullshit’o kategorijai.

Kiek įdomesnė dalis yra su politine reklama, kurią Z. Vaišvila paminėjo savo komentare – “Tai, kad vyko ne visuomeninis, o politinis renginys, patvirtina jo dalyvių politiniai reikalavimai, renginyje dalyvavusios Lietuvos Respublikos Seimo narės (Aušrinė Marija Pavilionienė, Dalia Kuodytė, Giedrė Purvaneckienė), Liberalų sąjūdžio politinės partijos atstovai, tokiu būdu viešai ir aktyviai reklamavę savo politinę veiklą, suderinę tai su renginio organizatoriais“. Tas pats įstatymas, kurį citavau ankstesnėje pastraipoje galioja ir čia, jis taip pat apibrėžia ir politinę reklamą bei jos finansavimo taisykles. Taigi, politinė reklama yra “valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa.“. Na, iš esmės politinė reklama yra bet kokia reklama, kuri agituoja per rinkimus balsuoti už vieną ar kitą partiją, ko šiame renginyje nebuvo nei iš paminėtųjų Seimo narių, nei iš Liberalų sąjūdžio atstovų (iš kurių tik Dalia Kuodytė priklauso frakcijai). Bet jeigu tokio paaiškinimo neužtenka, tai įstatyme yra apibrėžta ir tai, kas nėra laikoma politine reklama (19 str. 5 d.), kur yra nurodyta, kad politine reklama nėra laikoma “ne politinės kampanijos laikotarpiu skleidžiami įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie valstybės politikų, politinių partijų, jos valdymo organų veiklą, išskyrus atvejus, kai tokiais pranešimais yra agituojama per būsimą politinę kampaniją balsuoti valstybės politiko, politinės partijos ar jos nario interesais arba už tokius pranešimus yra atsilyginama, arba numatoma atsilyginti“, ką lengvai galima taikyti ir šiuo konkrečiu atveju. Politikai, kaip ir mes visi, turi tas pačias konstitucines teises, įskaitant ir laisvę reikšti savo nuomonę ir įsitikinimus, ir tai negali būti laikoma politine reklama. Kitu atveju politikai tiesiog neturėtų teisės rodytis visuomenėje, nes visur būtų galima įžvelgt politinę reklamą (žinoma, yra išimtis tais atvejais, kada yra sakoma “Balsuokite už mane per kitus rinkimus”). Taigi, visas Z. Vaišvilos pirmasis teiginys, kaip matome, tėra skambių žodžių ir teisinių frazių naudojimas, nežinant jų reikšmės.

Visi kiti Z. Vaišvilos teiginiai kalba apie politinės kampanijos finansavimą (ką, vėlgi, reglamentuoja tas pat politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas) ir dalis jų yra teisingi, tačiau kadangi buvo remtasi neteisinga prielaida, kad renginį “Už lygybę” galima traktuoti kaip politinę kampaniją, tai nematau tikslo gaišti laiką ir komentuoti tuos teiginius.

Šiek tiek įdomesnė dalis yra dėl užsienio politikos atstovų ir organizacijų kišimosi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus. Konkrečiai noriu atkreipti dėmesį į šią Z. Vaišvilos komentaro dalį “Jokie mūsų valstybės įstatymai užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ir vyriausybių nariams (šiuo atveju – Švedijos Europos Sąjungos reikalų ministrei Birgittai Ohlsson) nesuteikia teisės dalyvauti Lietuvos Respublikos vidaus politinėje veikloje, tuo labiau ją finansuoti, pažeisti Lietuvos įstatymus“. Jokie Lietuvos Respublikos įstatymai taip pat ir nedraudžia kitos valstybės piliečiui (nepriklausomai nuo jo politinės padėties) dalyvauti Lietuvoje registruotos asociacijos vykdomame renginyje, ar ne? Tačiau turiu pripažinti, kad šioje vietoje Z. Vaišvila yra teisus, Lietuvoje yra draudžiama kitų valstybių politinėms partijoms ir organizacijoms užsiimti politine veikla. Tą reglamentuoja Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymas. Tačiau pasiknaisiokime truputėlį giliau ir paskaitykime patį įstatymą, o konkrečiai – 4-ojo straipsnio antrąją dalį, kuri skamba šitaip: “Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti steigiamos ir veikti kitų valstybių politinės partijos ir politinės organizacijos, jų padaliniai.“. O, ar kuris nors iš ten buvusių užsienio atstovų pažeidė šį įstatymą paliksiu spręsti jums. T.y. paliksiu spręsti, kuriai bullshit’o kategorijai priskirti tokį Z. Vaišvilos teiginį.

Paskutinės straipsnio pastraipos taip pat puikiai parodo, kad pats Z. Vaišvila net nebuvo renginyje, pvz. teiginiai “Š.m. liepos 27 d. akivaizdžiai buvo pažeistos mūsų piliečių, turinčių kitokią nuomonę, Konstitucijos 25, 26 ir 29 straipsniais garantuojamos teisės turėti ir laisvai reikšti savo įsitikinimus, laisvai išpažinti ir skleisti religiją ir tikėjimą, tėvams ir globėjams nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, draudimas šias teises varžyti ir teikti privilegijas dėl lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.” ir “Tai atviras nepagarbos mūsų žmonėms, kitai nuomonei demonstravimas, nepasitikėjimas mūsų kantriais ir išskirtinai tolerantiškais žmonėmis.” yra visiškai neteisingi. Renginyje visi žmonės turėjo galimybę taikiai išreikšti savo nuomonę, įskaitant ir renginio oponentus. Laisvai prieiti prie renginio dalyvių negalėjo tik nedidelė dalis žmonių, vadinama buduliais, kurių tikslas buvo ne taikiai išreikšti nepasitenkinimą, o įžeidinėti taikius dalyvius ir smurtauti. O gal pagal Z. Vaišvilą būtent taip ir turi būti parodomas nepritarimas? Nemačiau nė vieno Konstitucijos straipsnio, kuris leidžia smurtaujant išreikšti nepritarimą. Gal reikėtų inicijuoti Konstitucijos pataisas?

Taip pat dar truputėlį apie tai, kad Europos Sąjunga verčia mus leisti tokius renginius. Tai nėra tiesa! Visi teismų sprendimai dėl tokio ir panašių renginių organizavimo yra grindžiami mūsų pačių Konstitucija, kurioje nurodytos žmogaus teisės sutampa su ES teisės aktais. Teismai kai kada remiasi ES praktika, tačiau sprendimai yra priimami taikant Lietuvos Respulikos pagrindinį įstatymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 3K-3-144/2011 (VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija) yra išaiškinęs, kad “Susirinkimų laisvė apima teisę rengti taikius susirinkimus, kurie gali erzinti ar įžeisti asmenis, nepritariančius jais skleidžiamoms idėjoms ar reikalavimams; susirinkimo dalyviai turi turėti galimybę surengti susirinkimą be baimės, kad patirs oponentų fizinį smurtą; ši baimė gali atgrasinti asociacijas ir kitas grupes, palaikančias bendras idėjas ar interesus, nuo atviro nuomonių reiškimo dėl kontraversiškų klausimų, veikiančių visuomenę.“, tuo tarpu savivaldybės atstovas atsisakydamas suteikti leidimą rengti tokio tipo renginį “privalo pateikti aiškius įrodymus, kaip konkrečiai susirinkimas pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“. Taip pat dar 2000-aisiais metais Konstitucinis Teismas nutartyje “Dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” yra nutaręs, kad susirinkimų teisė yra viena iš pagrindinių Lietuvos piliečių teisių: “Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga.“, o 2000-aisias Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė.

Taigi, po viso šito malimosi po įstatymus ir teismų praktiką, man kyla natūralus klausimas – ar gerbiamas nepriklausomybės akto signataras tiesiog nežinojo, ką kalba, ar žinojo, tačiau marazmatika užsiėmė dėl populiarumo, homofobijos ar kitų priežasčių? Labai lengva manipuliuot tauta, kai absoliučiai didžioji dalis tikrai netikrins teiginių tikrumo. Kita vertus, labai būtų smagu, jeigu Generalinė Prokuratūra pateiktų savo argumentuotą atsaką į šį teisinį kreipimąsi, bet greičiausiai to nebus, o jeigu ir bus, žiniasklaida taip plačiai to neafišuos.

0

Tai ne apie gėjus…

Liepos 28, 2013

Robert Borkowski nuotraukaPavadinimas gali nuskambėt keistai, nes šone visgi matoma vakar įvykusių “Baltic Pride” eitynių nuotrauka (autorius: Robert Borkowski). Aš rašysiu apie teisę ir apie mus visus, nepriklausomai nuo mūsų pažiūrų, lyties, religijos, seksualinės orientacijos ar pan. Pripažinsiu, kad pats vakar eisenos metu buvau Gedimino prospekte, teko ir pačiam šiek tiek paprotestuot, tačiau pagrinde buvau kaip žiūrovas. Turiu pasakyt, kad džiaugiuosi dėl to, kas įvyko Vilniaus centre, eitynės praėjo ganėtinai taikiai (neįskaitant nedidelės konfrontacijos Lukiškių aikštėje), taip pat policijos pasiruošimas buvo įspūdingas. Tiesa, grįžus ir atsivertus Facebook’ą mirgėte mirgantį laido riterių siūlymų šaudyti “pyderus” nuomonė kažkaip pasikeitė, bet overall viskas yra gerai ir kažin ar buvo įmanoma pasiekt tiek daug rezultatų per tokį trumpą laiką.

Taigi, pirma nusikelsiu šiek tiek į praeitį – 2013-ųjų metų kovo mėnesį, kada Vilniaus miesto savivaldybė savavališkai pakeitė eitynių vietą iš Gedimino pr. į Upės gatvę. Lietuvos Gėjų Lyga (LGL) apskundė tokį sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir balandžio 11-ąją teismas pateikė savo išvadas nurodydamas, kad savivaldybė “šiaip sau” negali pakeist renginio vietos argumentuodama tuo, kad nukentės vietinis verslas ir panašiai, kai tuo tarpu tų pačių metų gegužės pirmąją socialdemokratų eitynėms bei Paleckio vadovaujamam “Socialistiniam liaudies frontui” leidimai buvo suteikti. Šia nutartimi teismas nurodė, kad jokio miesto savivaldybė “šiaip sau” negali pakeisti renginio vietos. Įsivaizduokite, Jūs galvojate rengti taikų renginį Upės gatvėje ir Vilniaus miesto savivaldybė Jums leidimą suteikia… renginį rengti Fabijoniškių gatvėje. Teisinga? Mano manymu ne.

Po tokio teismo sprendimo savivaldybė apskritai uždraudė rengti “Baltic Pride” argumentuodami viską lygiai taip pat, kaip ir anksčiau, neva tokios eitynės trikdys ramybę, kenks verslui ir panašiai (mat socdemų ir socialistinių pusgalvių eitynės niekam netrukdo). Tada prasidėjo nedidelis teismų maratonas – LGL skundė tokį savivaldybės sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, savivaldybė savo ruožtu šio teismo sprendimą skundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris neskundžiama nutartimi įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę suteikti leidimą taikioms eitynėms argumentuodamas tuo, kad taikių susirinkimų organizavimas yra viena iš pagrindinių teisių, kurią mums užtikrina 36-asis Konstitucijos straipsnis – “Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.”

Ką aš noriu pasakyti pasakodamas visą šią teisinę litaniją? Ogi tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė su A. Zuoku priešakyje turbūt negalėjo pasielgti geriau negu buvo pasielgta. Kodėl? Šis teismų maratonas gal ir nebuvo naudingas homofobams, tačiau jis buvo naudingas ne tik LGL, bet ir yra naudingas mums visiems, nes savivaldybės stumdymasis iki pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sukūrė teisinį precedentą kitiems panašiems atvejams. T.y. šis teismų maratonas nurodė, kad:
1) Jokio miesto savivaldybė “šiaip sau” neturi teisės neleisti rengti taikaus renginio.
2) Jokio miesto savivaldybė neturi teisės keist renginio vietos savo nuožiūra.
3) Negali būti taikomi dvigubi standartai, kai vienai organizacijai yra leidžiama daryti mitingą, kitiems – ne. Visi turi vienodas teises.
4) Savivaldybė turi atlikt kontrolinę funkciją, t.y. leidimai reikalingi ne tam, kad kažkoks asmuo spręstų savo nuožiūra, kam leisti vykdyti renginį, o kam ne, o tam, kad pvz. nebūtų tokios situacijos, kad dvi organizacijos nori rengti renginius vienu metu toje pačioje vietoje. T.y. leidimai turi užtikrint susirinkimų tvarką, o ne atspindėt savivaldybės atstovų nuomonę.

Ir kodėl šis teisinis precedentas mums visiems yra svarbus? Ogi todėl, kad niekad negali žinot, kada gali tekt atsidurt kitoje barikadų pusėje. Atsižvelgiant į 2012 metų Seimo rinkimų rezultatus, nelabai nustebintų, jeigu kada nors koks Gražulio lygio pusgalvis sugalvotų priimt įstatymą, pavyzdžiui, draudžiantį ryžiems žmonėms neslėpti savo ryžumo, t.y. įpareigojantį nusidažyti plaukus. Būtent šis sukurtas precedentas leistų šiems žmonėms išreikšti save taikaus renginio forma ir siekti jiems priklausančių teisių ir laisvių.

Pačios eitynės buvo nė kiek nepanašios į taip vadinamą “gėjų paradą”, kurį visi įsivaizduoja kaip “dulkinimąsi viešoje vietoje”, tai buvo labiau panašu į žmogaus teisių aktyvistų renginį, netgi įdomu būtų sužinot statistiką, kiek dalyvavusių eitynėse asmenų buvo homoseksualūs, nes nuojauta kužda, kad tas skaičius buvo ganėtinai mažas. Džiugu, kad eitynių metu buvo užtikrinta visų dalyvių Konstitucijos 25-ajame straipsnyje apibrėžta teisė į žodžio laisvę ir laisvę reikšti savo įsitikinimus, t.y. nepriklausomai nuo to, kuriai stovyklai žmogus priklausė, jeigu jis buvo taikus, jam buvo leidžiama taikiai išreikšti savo nuomonę, įskaitant ir nepasitenkinimą pačiomis eitynėmis. Gaila tik, kad priešininkų stovyklos didžiąją daugumą sudarė treninguoti agresyvūs besmegeniai, kuriuos reikėjo kontroliuot policijai. Tuo tarpu taikiems žmonėms (pvz. keliems vaikinukams su plakatu “DEFECT”) buvo laisvai galima prieiti arčiau. Didžiulė pagarba policijai, kuri tikrai profesionaliai atliko savo darbą viso renginio metu.

Taigi, kodėl aš pritariu šioms eitynėms? Nes paprasčiausiai nėra argumentų, kodėl turėčiau nepritarti. Šis teisinis maratonas ir pačios eitynės yra puikus pavyzdys, kad gyvename nepriklausomoje demokratiškoje valstybėje, kuri gerbia žmogaus teises. T.y. gyvename tokioje valstybėje, kurioje kiekvienas asmuo yra laisvas – tokioje, kokios norėjome būdami Sovietų Sąjungos sudėtyje. Daug priešininkų tvirtina, kad Europos Sąjunga mus privertė leisti tokias eitynes, tačiau tai nėra tiesa – toks leidimas privalo būti suteiktas remiantis Lietuvos piliečių patvirtintu pagrindiniu įstatymų rinkiniu – Konstitucija, kuri buvo patvirtinta ne mums įstojus į Europos Sąjungą, o 1992 metais referendume. Džiugu, kad paskutiniu metu Konstitucija tampa ne pasaka prieš miegą, o realiu veikiančiu įstatymų rinkiniu.

1

Kapitalizmas ir moralė – neatskiriami

Rugsėjo 25, 2012

Taip seniai pildžiau šį tinklaraštį dėl įvairių priežasčių… Vis dar laikausi pažado sau, kad rašysiu tik tada, kada bus įkvėpimas. Nors prieš kelias dienas pasakiau draugui, kad rašysiu straipsnį apie kapitalizmą ir moralę ir, jeigu per savaitę neparašysiu, gausiu bart. Savotiškas stimulas, nes pats sunkiai prisiverčiu pradėt rašyt, nors tą padaryt labai noriu. Taip pat yra minčių padaryt tinklaraštį šiek tiek platesnį ir rašyt ne tik apie programavimą, nes pastebiu, kad šiuo metu neprogramuojant darosi vis sudėtingiau rasti, apie ką parašyti (nors „įrašų keptuvėje“ jau kepa straipsnelis apie šifravimą ir MD5). Na, bet šis straipsnis nei apie blog‘ą, nei apie programavimą.

Kodėl „Kapitalizmas ir moralė“, o ne „Grybų kepimo ypatumai“?

Mėgstu straipsnius pradėti paaiškindamas priežastį, kuri mane paskatino parašyti būtent viena ar kita tema. Šiuo atveju pasirinkau pabūti laisvos rinkos advokatu, nes pabodo skaityti straipsnius, kuriuose laisvos rinkos ekonomika yra kaltinama dėl visko – 2008-ųjų metų krizės, Afrikos vaikų badavimo, karų ir visų kitų pasaulio blogybių. Taip pat kapitalizmas dažnai yra vadinamas „nemoraliu“, „išnaudojimu“, „XXI amžiaus vergove“ ir įvairiais panašiais epitetais, tuo tarpu iškeliamos socialistinės ideologijos aukščiau visko. Pasirinkau ginti kapitalizmą, nes dauguma šių kaltinimų yra iš piršto laužti, taip pat pats esu laisvosios rinkos šalininkas.

Laisvas žmogus laisvoje rinkoje

Visų pirma noriu pabrėžti, kad kapitalizmas yra vienintelė ekonominė sistema, kurioje rinkos karalius yra vartotojas ir kurioje visi sandoriai yra atliekami laisvu žmogaus pasirinkimu (neįskaitant mokesčių valstybei). Laisvosios rinkos ekonomikoje joks žmogus negali bet kuriam kitam žmogui nurodinėti, kokią grietinę jam pirkti ir kokio pieno jam nepirkti. Kadangi laisvosios rinkos ekonomikoje dažnai vartotojas turi keletą pasirinkimų, tai būtent vartotojų visuma, naudodami banknotus savo piniginėje, sprendžia, kuriuos produktus reikia palikti rinkoje, o kurie turi būti pašalinti. Efektyviai gaminami (pigesni), kokybiškesni produktai išstumia neefektyviai pagamintus (brangius) ir nekokybiškus produktus. Neefektyviai dirbančios įmonės bankrutuoja, tuo tarpu efektyvios yra skatinamos. Socialsitinėje ideologijoje efektyvumas nėra skatinamas jokiais būdais ir netgi neefektyvūs gamybos metodai yra skatinami labiau, bet pavyzdį apie tai pateiksiu vėliau.

Kapitalizmas ir inovacijos

Nemėgstu būti pernelyg kategoriškas, tačiau šią dalį pradėsiu būtent kategorišku pareiškimu – socializmas visiškai neskatina inovacijų. Laisvos rinkos ekonomika pati savaime skatina inovacijas, nes kiekvienas verslininkas nori sudominti vartotojus kažkuo nauju, tuo tarpu pramonė yra priversta ieškoti efektyvesnių gamybos būtų, kad nukonkurtuotų savo konkurentus, išsilaikytų rinkoje ir uždirbtų didesnį pelną. Tuo tarpu socializme yra nustatytos kvotos, kurias turi įvykdyt kiekviena bendrovė, tačiau jų vykdymas nėra skatinamas jokiomis inovacijomis, netgi efektyviau dirbančios bendrovės turi sumažinti savo efektyvumą (palikdamos tą patį darbuotojų kiekį), kad gamybos pajėgumas būtų tikslus. Taigi, tokiu būdu mažesnis efektyvumas yra skatinamas, didesnis – slopinamas. Inovacijos socializme yra skatinamos tiesioginėmis investicijomis į mokslinius projektus, tačiau toks inovacijų skatinimas nėra toks efektyvus, koks jis yra laisvojoje rinkoje, kur kiekvienas gamintojas yra priverstas ieškoti vis naujų ir efektyvesnių gamybos metodų.

Kapitalizmas ir darbo rinka

Vienas iš pagrindinių socializmo šalininkų argumentų yra „socializme visi žmonės turi darbą“. Ir tai yra pateikiama kaip labai puikus dalykas, kurio niekad nebus laisvojoje rinkoje. Iš mano pusės žiūrint tai yra netgi neigiamas dalykas, nes tam įgyvendinti reikalinga prievarta ir toks visų žmonių įdarbinimas yra neefektyvus. Ekonomikoje egzistuoja sąvoka „natūralus nedarbo lygis“, t.y. toks nedarbo lygis, kurį bandant mažinti, mažėja efektyvumas ir kyla infliacija. Tarkim, jeigu įmonė gamina sūrius ir tūkstančiui sūrių pagaminti reikalingi trys darbuotojai, o papildomo darbuotojo įdarbinimas nepakelia gamybos pajėgumo, tai reiškia, kad papildomo darbuotojo įdarbinimas tik padidintų sąnaudas ir taip sumažintų gamybos efektyvumą bei pakeltų vieno sūrio savikainą. Laisvos rinkos ekonomikoje jokia įmonė nenuspręs mažinti savo efektyvumo samdydama papildomus darbuotojus, socializme bus aukojamas gamybos efektyvumas, įdarbinti papildomi darbuotojai, kurie praktiškai neturės jokio darbo.

Kapitalizmas ir darbuotojų motyvavimas

Darbuotojų motyvavimas – būtent ta sritis, kur socializmas ir kapitalizmas išsiskiria į visiškai priešingas puses. Kapitalistinėje ekonomikoje skatinami yra tie darbuotojai, kurie savo darbą atlieka kokybiškiau, geriau, efektyviau, socializme yra skatinami tie, kurie dirba mažai ir neefektyviai, kol prieinama prie tokio lygio, kad geriausias darbuotojas – tai tas darbuotojas, kuris nedirba apskritai, bet gauna atlyginimą. Kadangi vien toks sakinys nieko nepasako, pabandysiu viską perteikti pavyzdžiu: tarkime laisvojoje rinkoje veikianti įmonė A turi darbuotoją, kuris sukuria daugiau pridėtinės vertės negu kiti, yra motyvuotas ir visokeriopai prisideda prie įmonės sėkmės. Įmonės A direktorius turbūt rimtai pasvarstytų galimybę tokį žmogų paaukštinti pareigose arba padidinti jo atlyginimą, ar ne? Taigi, tokiu būdu laisva rinka skatina darbuotojus dirbti efektyviai. Kas tuo tarpu vyksta socializme? Paimkime identišką situaciją – įmonė A ir motyvuotas darbuotojas. Kadangi socializmas remiasi visų žmonių socialinės lygybės principu, nėra jokių šansų šiam motyvuotam darbuotojui uždirbti daugiau, negana to, kitas darbuotojas, kuris praktiškai nedirba išvis, gauna lygiai tokį patį atlyginimą, kokį gauna ir minėtas motyvuotas žmogus. Kokia prasmė tam žmogui toliau stengtis dirbti efektyviai, jeigu niekas nuo to nepasikeičia? Tokiu būdu blogi darbuotojai yra skatinami ir tai labai gerai matėsi SSRS laikais.

Kapitalizmas ir aplinkosauga

Vienas iš kapitalizmo minusų yra silpnas požiūris į aplinkosaugą, nors nedrįstu teigti, kad laisva rinka neturi absoliučiai jokių apsauginių mechanizmų prieš aplinkos žalojimą ar naikinimą, tik, kad ir kaip bebūtų gaila, dažnai tie mechanizmai šioje srityje įsijungia vėliau, nei reikėtų. Vienas iš šių mechanizmų yra paprasčiausias paklausos ir pasiūlos dėsnis, kurį būtų galima išverst taip „jeigu yra vienas miškas, paskutinio jame likusio medžio kaina yra daug didesnė nei pirmojo nukirsto“. Realybėje tai galioja šiek tiek kitaip – miškas bus kertamas tol, kol efektyviau bus ieškoti alternatyvų nei kirsti jį toliau. Tarkime yra miškas ir yra įmonė A, kuri kerta miškus ir perdirba medieną. Pirma įmonė pradės kirsti mišką nuo tankiausių prieinamų vietų, nes taip efektyviau – greitai gaunama daug medienos, nereikia deginti kuro ir važinėti kirsti medžių į skirtingas vietas. Tokiu būdu medienos gavybos kaštai yra minimalizuojami, o tai reiškia, kad įmonės produkcijos savikaina irgi nėra aukšta ir ji gali sėkmingai konkuruoti su kitomis bendrovėmis. Taip įmonė iškerta visas tankiausias miško vietas, miškas tampa ne toks tankus, o tai reiškia, kad norint tęsti darbus teks važinėti didesnius atstumus, nuo vienos vietos prie kitos. Gavybos kaštai išauga, ko pasekoje taip pat išauga galutinės produkcijos kainos, nors kainos vis dar yra konkurencingos, bendrovė yra priversta mąstyti apie galimas alternatyvas. Tokiu būdu yra iškertamas miškas iki tokio lygio, kad tęsti darbus jame neapsimoka, nes gavybos kaštai išauga tiek, kad neberanda kur parduoti savo brangios produkcijos, o konkurentų kainos tampa mažesnės. Dabar įmonė A yra priversta ieškoti alternatyvų (pvz. sodinti savo medžius) dar net nebaigus kirsti miško. Panaši tendencija yra matoma stebint naftos gavybą ir jos kainas šiuo metu. Kadangi didžiausi naftos klodai senka, o naujų didelių telkinių surasti nepavyksta, tai kyla naftos kainos. Naftos gavybos pramonė yra priversta statyti platformas ir įrenginius virš tų telkinių, kurie yra mažesni, taigi iš vieno telkinio išgaunamas naftos kiekis yra mažesnis, o įrengt platformą kainuoja tiek pat, dėl to barelis naftos, išgautas tame telkinyje, kainuoja brangiau. Taip pat galima matyti, kad paskutiniu metu stipriai suaktyvėjo mėginimai ieškoti alternatyvų naftai (elektra, gamtinės dujos ir t.t.). Visa nafta, esanti po žeme, niekad nebus išsiurbta, nes paprasčiausiai kuo jos bus mažiau, tuo ji brangiau kainuos, o paskutiniai milijonai ar milijardai barelių naftos kainuos tiek, kad jos kaina tiesiog bus nepriimtina jokiam vartotojui.

Apibendrinimas

Žinau, kad neišvardijau visų įmanomų sričių ir nepadariau visų įmanomų kapitalizmo ir socializmo lyginimų, tačiau iš tiek, kiek pasakiau, manau galima padaryti tam tikrą išvadą. Taigi, apibendrinus gauname, kad laisvos rinkos ekonomika visų pirma nėra jokiais aspektais prievartinė (tuo tarpu socializme yra naudojama prievarta tarkim įdarbinant žmones), puikiai skatina inovacijas ir efektyvumą (ką socializmas netgi slopina, kaip buvo galima matyti), taip pat motyvuoja aktyvius darbuotojus, negana to, visgi kapitalizmas turi aplinkosaugos mechanizmus, tik turiu pripažinti, kad kai kurie iš jų, deja, įsijungia per vėlai. Vien tam, kad įrodyčiau savo pasirinktą temą („Kapitalizmas ir moralė“) man realiai būtų užtekę tik skyrelio „Laisvas žmogus laisvoje rinkoje“, nes prievarta (kuri yra nesvetima socializmui, kuris kai kurių žmonių šventijamas kaip pati moraliausia ekonominė sistema) jau savaime yra nemorali ir kapitalizmas yra daug moralesnis už socializmą.

P.S. berašant straipsnelį buvau radęs puslapį, kurio autoriaus idėjos stebėtinai sutampa su manosiomis. Jeigu kam nors įdomu, rekomenduoju pasiskaityti ir šį straipsnelį.

1

Kodėl aš “sėdžiu” IRC?

Balandžio 9, 2012

mIRCKartais žmonėms prasitariu, kad vis dar sėdžiu IRC ir vis sulaukiu nustebimo ir klausimo, kodėl aš ten sėdžiu, taip pat replikų, kad neva “IRC – atgyvena, “IRC jau miręs” ar pan. Taigi, tam kad nereiktų kiekvienam žmogui iš naujo pasakoti tą patį, pabandysiu šiame straipsnyje išdėstyti, kodėl mane vis dar galima rasti IRC. Tuo pačiu pareklamuosiu ir tinklaraštį – jeigu kas nors klaus, kodėl aš sėdžiu IRC, tiesiog duosiu nuorodą į šį straipsnį! Tuo pačiu gal kurį nors iš skaitytojų paskatinsiu grįžti ar atrasti IRC – tai būtų nuostabu.

IRC populiarumas paskutiniu metu vis mažėja, protokolą išstumia kitos ryšio priemonės ir socialiniai tinklai, tačiau toli gražu IRC aš negalėčiau pavadinti mirusiu, nors kai kurie žmonės jį jau kelis metus taip vadina. Kalbėdamas apie IRC aš nekalbu tik apie lietuvišką Aitvarą, aš kalbu apskritai apie IRC protokolą ir tarptautiniai IRC tinklai tikrai nepanašu, kad būtų mirę ar merdėtų. Populiariausiuose kanaluose šiuo metu EFnet yra prisijungę šimtai žmonių. Kalbant apie Aitvarą situacija truputį kitokia – jame populiariausi kanalai šiuo metu yra susiję su Counter-Strike, tačiau yra keletas ir normalių kanalų, kuriuose yra jei ne šimtai, tai dešimtys žmonių, o pokalbių taip pat kanaluose netrūksta. Taigi, kokie yra IRC privalumai prieš kitus protokolus ar programas?

1. IRC bendruomenė – tai yra pats didžiausias privalumas šiuo metu. Kas prieš 5 metus būdavo IRC turbūt gerai prisimena tuos žodžių karus tarp trylikamečių, “shitlistus”, baninimus ir panašius dalykus. Dabar ta bendruomenė yra stipriai pasikeitus – tokių dalykų jau praktiškai nėra likę. Ištikimiausia bendruomenė per tą laiką suaugo, pritraukė įdomių žmonių, o tuštučiai pasišalino į Facebook, Demotyvacija.lt ar dar velniai žino kur. Tai ypač gerai matosi kalbant apie lietuviškąjį Aitvaro tinklą. Dabar IRC galima rasti nemažai pažengusių kompiuterių naudotojų, nemažai programuotojų.

2. Patogumas – kai kurie greičiausiai nusijuoks pamatę tokį teiginį, visgi prisimena tas sudėtingas IRC komandas, slapyvardžių registracijas, kanalų/slapyvardžių režimus, opus, halfopus, voice’us ir panašiai. Negana to Aitvaras prieš kelis metus pasidarė dar sudėtingesnis ir painesnis! Tačiau, patogumą visgi paminėjau kaip privalumą dėl labai paprastos priežasties – tie visi sudėtingi IRC atributai paprastam vartotojui praktiškai yra nereikalingi. T.y. vartotojui, kuris niekad nesiruošia kurti kanalo yra visiškai nebūtina žinoti ChanServ komandas ar žinoti, ką reiškia kanale uždėtas +n režimas. O patogumas atsiranda tame, kad vienas žmogus IRC gali būti dešimtyje kanalų vienu metu, atsidaręs dar 10 privačių pokalbių ir gauti failus iš 5-ių žmonių per DCC. Pabandykite tai įgyvendinti tarkim Skype programoje – kas esate buvę bent 10-tyje Skype konferencijų vienu metu, tai turbūt suprantate kokia beprotybė tai yra – pypsėjimas (galima išjungti), mirgėjimas, nepatogumas, poreikis “scroolinti”. Tuo tarpu pabandykite į konferencijas sudėti dešimtis ar šimtus žmonių ir dalyvauti keliose tokiose konferencijose! Negana to į konferencijas negalima įeiti kada panorėjus – reikia, kad kas nors pridėtų iš toje konferencijoje esančių žmonių (būtent “pridėtų”, o ne “pakviestų”, kas yra dar vienas nepatogumas). IRC, nors ir jau atšventęs dvidešimtmetį, šiuo požiūriu vis dar stipriai lenkia tiek Skype, tiek ICQ, tiek socialinius tinklus.

3. Greita pagalba – visiems kai kada tenka prašyti kitų žmonių pagalbos. Dažnai kai prireikia pagalbos kreipiamės į draugus ar pažįstamus, tačiau ką daryti programuotojui, jeigu jam prireikė pagalbos, o jo visi pažįstami išvykę ir Google paieška nesuteikia naudingų rezultatų? Dažnas tokiu atveju bando klausti kokiame nors diskusijų forume, tačiau atsakymo laukti juose dažnai tenka kelias valandas (kol kas nors pastebi temą ir ryžtasi pagelbėti). IRC suteikia galimybę gauti reikiamą pagalbą labai greitai (dažniausiai vos per kelias minutes ar netgi sekundes), nes visi pokalbiai vyksta realiu laiku. Negana to, programuotojai yra gana pamėgę IRC ir jų ten dažnai būna gana nemažai, tai beveik visais atvejais, kai tekdavo prašyti pagalbos IRC, tai ją man kas nors suteikdavo vos per kelias minutes.

4. Pažintys – per visą laiką mačiau dvi labai puikias vietas ieškoti pažinčių internete – tai IRC ir diskusijų forumai. Ir ne, aš čia nekalbu apie merginos/vaikino paieškas ar pan., aš kalbu apie bendraminčių paieškas. Turbūt nėra geresnės vietos susirasti bendraminčių nei teminiai pokalbių kambariai su visiškai atsitiktiniais žmonėmis. Jeigu Jūs esate Java programuotojas – ateikite į kanalą #Java, didžioji dalis ten esančių žmonių domisi Java arba yra Java programuotojai. Dalyvaudami kanalo veikloje neabejotinai su laiku susikursite savo pažįstamų ratą. Su kai kuriais galbūt ateityje teks daug bendradarbiauti ar kurti bendrus projektus!

5. Didelis pasirinkimas – kiekvienas IRC tinklas turi šimtus viešų kanalų (pasiekiamų per /list), greičiausiai ne ką mažiau yra ir slaptų kanalų (į kuriuos įmanoma įeiti tiksliai žinant kanalo pavadinimą). Kiekvienas IRC tinklas priglaudžia tūkstančius įvairiausių žmonių susibūrusius į daugybę bendruomenių. Visos bendruomenės IRC yra labai lengvai pasiekiamos (galbūt galima būtų išskirti tik slaptus kanalus) per vienintelį IRC klientą. Žinoma, turbūt kaip kontrargumentą tokiam mano pasakymui galima pateikti diskusijų forumus – jie irgi suburia daugybes įvairių bendruomenių. Tačiau IRC šis dalykas yra daug paprastesnis – kad būti keliose bendruomenėse tiesiog reikia nueiti į jų kanalus, tuo tarpu norint dalyvauti skirtingose bendruomenėse forumuose, reikia žinoti tų forumų adresus bei atskirai registruotis į kiekvieną ir, beje, pokalbiai juose su kitais nariais nevyksta realiu laiku. Žinoma, yra forumų “apie viską”, tačiau bent jau lietuviškus forumus “apie viską” būtų galima drąsiai pavadinti “apie nieką”, nes naudingų diskusijų tokiuose forumuose būna labai mažai.

6. Failų dalinimasis – dvejojau, ar išvis failų dalinimąsi paminėti kaip argumentą šiame straipsnyje (dėl galimos neigiamos reakcijos dėl piratavimo), tačiau visgi nusprendžiau parašyti ir apie tai, ypač kai jau savo nuomonę apie piratavimą esu išreiškęs šiame įraše. IRC jau apie 20 metų egzistuoja failų dalinimosi bendruomenės, paskutiniu metu dauguma tų kanalų tapo “privačiais” arba “slaptais”. Šios bendruomenės nėra didelės, failų dalinimasis naudojantis fileserve botais yra gana sudėtingas ir lėtas, todėl šiuo metodu naudojasi pagrinde advanced kompiuterių naudotojai. Kadangi tos bendruomenės nėra labai didelės, jokia autorių teisių gynimo agentūra per tą laiką į tai nekreipė jokio dėmesio, o dėl mažėjančio IRC populiarumo panašu, kad dėmesio nekreips dar ilgai, tuo tarpu failų kiekis bendruomenėse yra labai didelis. Ir aš kalbu ne tik apie “piratinį” turinį, šiose bendruomenėse yra nemažai ir legalaus turinio, anksčiau netgi jose savo muziką neretai populiarindavo pradedantys muzikos atlikėjai, naujos grupės, bendruomenėse dar ir dabar yra nemažai atvirojo kodo programų kūrėjų, kurie mielai savo programinę įrangą platina IRC ir ten pat suteikia pagalbą tiems, kurie susiduria su kažkokiomis problemomis. Taigi, nenorėčiau, kad šis mano argumentas būtų interpretuojamas kaip “gera vieta gauti piratinio turinio”, nes “failų dalinimasis” šiuo atveju yra daug platesnė sąvoka.

Na, tai yra pagrindiniai dalykai, dėl kurių aš jau beveik dešimtmetį esu IRC. Kol kas neradau nė vienos geresnės alternatyvos, kuri apjungtų visus šiuos 6 dalykus ir tiesą sakant kažkiek abejoju, ar kada nors tokia alternatyva apskritai atsiras. Taip pat ir netikiu, kad per artimiausius 5 metus IRC “numirs”, bent jau ne programuotojų tarpe. Suprantu, kad gal straipsnis atrodo kiek šališkas ir gali atrodyti, kad IRC yra idealus protokolas, tačiau mano tikslas ir nebuvo analizuoti jį, tik pateikti argumentus dėl kurių mane vis dar galima surasti IRC tinkluose EFnet ir Aitvare SkepBrain slapyvardžiu.

1

Su šventėmis!

Gruodžio 26, 2011

Su šventėmis!Gal kiek ir pavėluotas pasveikinimas, visgi jau Kūčios ir pusė Kalėdų kaip ir pasibaigė, tačiau geriau dabar negu niekad, ar ne?

Taigi, sveikinu visus savo tinklaraščio skaitytojus su ilgai lauktomis 2011-ųjų metų žiemos (nors ir be sniego) šventėmis – Kūčiomis, Kalėdomis bei, savaime aišku, Naujausiais Metais! Linkiu smagiai pradėti naujuosius 2012 metus, taip pat smagiai ir užbaigti – reikia juk gerai pasilinksminti prieš tą “pasaulio pabaigą”, ar ne? :) Linkiu patirti kažką įdomaus, ką galėtumėte atsiminti visą gyvenimą, taip pat sužinoti kažką naujo, kas tolimesniame gyvenimo kelyje Jums padėtų, linkiu tokių 2012-ųjų metų, kad nereiktų metų gale galvoti, kad taip nieko gero per visus metus ir nenuveikėte.

Linkiu gražių Kalėdų bei linksmų ir turiningų Naujųjų Metų visiems mano tinklaraščio skaitytojams!

0

Kaip dvejetą pastatyti per vidurį, vienetą – priekyje, o trejetą – gale? Rikiavimo algoritmai.

Gruodžio 21, 2011

Ilgokai jau čia nerašiau. Kodėl? Pirma, tai dėl to, nes nelabai turėjau laiko visą mėnesį, antra, nes paprasčiausiai neturėjau idėjų, apie ką galėčiau parašyti. Tarp kitko, atsiprašau už tai, kad lapkričio 16-17 dienomis kažkuriuo metu tinklaraštis nebuvo pasiekiamas – EuroVPS perkėlė mane į kitą serverį, pažadėjo geresnę kokybę – žiūrėsim, kaip čia bus. :)

Taigi, prie reikalo: turbūt visi pastebi, kad informacija kažkokiose programose, internetiniuose puslapiuose dažnai būna surikiuota tarkim pagal datą, abėcėlę, skaičių eilės tvarką ar pan. Kaip programuotojai sugeba surikiuoti (surūšiuoti) duomenis eilės tvarka? Na, tam yra keletas algoritmų, dažniau naudojamus čia ir pamėginsiu apžvelgti.

Pirmas ir vienas iš paprasčiausių rikiavimo algoritmų yra vadinamas „Selection sort“ (išrinkimo algoritmas). Algoritmo veikimo principas labai paprastas: visas duomenų masyvas yra „skenuojamas“ ir ieškoma pačio mažiausio elemento, tada tas elementas yra nukeliamas į masyvo pradžią (jeigu reikia, kad duomenys būtų surikiuoti nuo mažiausio iki didžiausio). Vėliau ciklas kartojamas, tik šįkart netikrinant pirmojo masyvo elemento. Iš krūvos likusių elementų yra išrenkamas mažiausias ir jis jau yra statomas į antrąją masyvo vietą. Vieno ciklo („skenavimo“) metu gali būti perkeliamas tik vienas elementas, todėl šis algoritmas yra ganėtinai lėtas, jeigu duomenų kiekiai yra dideli. Manau iš iliustracijos suprasti bus šiek tiek lengviau.

Šis metodas vėliau buvo patobulintas ir pavadintas „Double selection sort“ (dvigubo išrinkimo algoritmas). Šio metodo principas yra lygiai tas pat, tik „skenuojant“ masyvą yra ieškoma ne tik mažiausių elementų, bet ir didžiausių ir vėliau mažiausias elementas nukeliamas į masyvo pradžią, didžiausias – į pabaigą. Vėliau procesas kartojamas, tik į jį neįtraukiamas pirmasis ir paskutinis masyvo elementai. Toks mažytis patobulinimas leido šį algoritmą pagreitinti du kartus. Internete neradau geros iliustracijos pavaizdavimui, tačiau manau nėra sunku įsivaizduot tokį procesą, jeigu pilnai supratote „Selection sort“.

Trečias metodas, apie kurį noriu papasakoti yra „Insertion sort“ (įterpimo algoritmas). Šis algoritmas nėra labai dažnai sutinkamas ir aš pats jo beveik niekad nenaudoju, tačiau jo veikimo principas nėra labai sunkiai suprantamas. Šio metodo metu masyvas yra suskaidomas į dvi dalis – surūšiuotąją dalį ir nesurūšiuotą dalį. Surūšiuota masyvo dalis būna masyvo pradžioje, nesurūšiuota – pabaigoje. Kiekvienos iteracijos (ciklo) metu, imamas vienas iš nesurūšiuotos dalies elementų (paprastai visi elementai imami paeiliui) ir to elemento reikšmė yra išsaugoma kintamajame ir iš masyvo ištrinama (paliekama tuščia vieta). Vėliau tikrinama, į kurią surūšiuotos masyvo vietos dalį tas elementas turėtų tikti, t.y. jeigu prieš tai buvęs elementas yra mažesnis už pasirinktąjį, o kitas yra didesnis, reiškia šioje vietoje reikia įterpti tą elementą. Pvz. turime surūšiuotą masyvo dalį [1][3][4][5] ir turime elementą [2], pradedame nuo surūšiuoto masyvo galo tikrinti, kur tas [2] turėtų tikti – pirma tikriname [4][5], kadangi [4] yra didesnis už [2], tai jo vieta yra ne čia. Vėliau tikriname [3][4], kadangi, vėlgi, [3] yra daugiau nei [2], čia šis elementas netinka, tęsiame procesą su [1][3]. Kadangi 1 yra mažiau už [2] ir [3] yra daugiau už [2], tai šioje vietoje reikia įterpti šį elementą. Elementas [2] yra įterpiamas į antrą masyvo poziciją, tuo tarpu [3][4][5] yra perstumiami viena pozicija toliau. Nemoku puikiai paaiškinti šių dalykų teksto forma, todėl iš iliustracijos manau susigaudyti bus daug paprasčiau.

Ketvirtas, šiek tiek primenantis „Insertion sort“ (bent man) yra vadinamas „Bubble sort“ (Burbulo algoritmas). Šį algoritmą suprast ir sugebėt pritaikyt turėtų mokėt kiekvienas pradedantis programuotojas. Suprast šį metodą yra labai nesunku, sudėtingiau šiek tiek yra jį panaudoti praktikoje. Burbulo algoritmas yra pakankamai lėtas, tačiau jo pagrindinis privalumas yra tas, kad jis nenaudoja kompiuterio atminties – nereikia nustatyti jokių papildomų kintamųjų, užtenka turėt tik patį masyvą. Veikimo principas yra toks: pradedama yra nuo masyvo pabaigos, yra imami du masyvo elementai ir jie kartu yra lyginami. Jeigu antrasis elementas yra mažesnis už pirmąjį – jie yra apkeičiami vietomis ir mažesnis elementas pakliūva arčiau masyvo pradžios. Po šio apkeitimo yra imami kiti du elementai (priešpaskutinis masyvo elementas ir elementas, esantis jam iš kairės) ir jie identiškai yra tikrinami – jeigu antrasis elementas yra mažesnis už pirmąjį – jie yra apkeičiami vietomis, jeigu visgi antrasis elementas yra didesnis už pirmąjį nedaroma nieko ir pereinama prie kitų dviejų elementų. Pavyzdys: tarkim turime masyvą iš trijų elementų [4][1][3]. Pirma paimame du paskutinius masyvo elementus [1] ir [3]. Kadangi [1] yra mažesnis už [3], nieko su jais nedarome. Einame prie kitų dviejų elementų – [4] ir [1]. Kadangi kairysis elementas ([4]) yra didesnis už dešinįjį, apkeičiame juos vietomis ir gauname masyvą [1][4][3]. Baigėsi viena ciklo iteracija. Vėl visą procesą kartojame iš naujo – tikriname paskutinius du elementus [4][3], kadangi [4] daugiau už [3], apkeičiame juos vietomis, vėliau imant [1][3] nereikės nieko keisti vietomis. Galiausiai turime surikiuotą masyvą – [1][3][4]. Iliustracijoje pavaizduotas tas pat algoritmas tikrinant masyvą nuo jo pradžios. Praktiškai nėra jokio skirtumo, ar masyvas bus pradėtas rūšiuoti nuo pradžios, ar nuo pabaigos. Jeigu bus pradedama rūšiuoti nuo pradžios, pirmiausia bus surūšiuoti didžiausi masyvo elementai, jeigu bus pradedama rūšiuoti nuo pabaigos – pirmiausia bus surūšiuojami mažiausi masyvo elementai.

Na ir paskutinis, kurį aptarsiu šiame straipsnyje, yra „Quicksort“ algoritmas. Lietuviškai jis skambėtų kaip „greitojo rikiavimo algoritmas“, tačiau retai jis taip vadinamas. Tai vienas iš greičiausių ir plačiausiai naudojamų algoritmų. Mano aukščiau minėti algoritmai visi turėjo vieną pagrindinę neigiamą savybę – jie veikia pernelyg lėtai, kai masyvas yra didelis (rikiuojama labai daug duomenų), tuo tarpu „Quicksort“ lengviau tvarkosi su didesniais duomenų kiekiais negu su mažesniais. Būtent dėl šios priežasties šis algoritmas yra plačiai paplitęs. „Quicksort“ veikimo principas yra toks: pirma yra paimamas vienas iš masyvo elementų (geriausia, kad tas elementas būtų mediana, tačiau praktikoje tai neefektyvu, nes tam reikia skenuot visą masyvą ir tokiu būdu nustatyti medianą). Vėliau visas masyvas yra suskaidomas yra dvi dalis – pirmojoje dalyje yra visi masyvo elementai, kurie yra didesni už paimtą skaičių, antroje – mažesni. Tas skaičius, kuris buvo paimtas, yra vadinamas „Pivot“ ir po šio perrinkimo galime garantuoti, kad šis skaičius tikrai yra savoje vietoje. Vėliau šis procesas kartojamas paėmus jau kitą „pivot“ skaičių vienoje iš likusių dviejų masyvo dalių. Realiai, tokiu būdu masyvas yra suskaidomas į kelias dalis, kurios vėliau rūšiuojamos atskirai. Šio dalyko pliusas yra tas, kad kai kuriais atvejais vienos iteracijos metu gali būti surūšiuojami keli elementai, tuo tarpu visuose ankstesniuose algoritmuose per vieną iteraciją savo vietą masyve atrasdavo tik vienas elementas. Tai „Quicksort‘ui“ leidžia didelius masyvus surūšiuoti daug greičiau. Šio rūšiavimo pavyzdys: tarkime turime masyvą [1][5][9][3][7][8][4], paimame vieną atsitiktinį „pivot“ skaičių, tarkime tas skaičius yra [5], tada visus mažesnius elementus stumiame į kairę, didesnius  – į dešinę pusę ir gauname tokį masyvą: [1][3][4][5][9][7][8], po šio perrikiavimo [5] dabar tikrai yra savoje vietoje. Dabar imame bet kurį atsiktinį skaičių iš „mažesniojo“ masyvo, tarkime tai bus [1], po perrikiavimo gauname tokį masyvą – [1][3][4][5][9][7][8], [1] dabar tikrai yra savo vietoje. Dabar imame vieną iš likusių dviejų skaičių [3] arba [4] atsitiktinai ir po patikrinimo gausime [1][3][4][5][9][7][8]. Kaip matome per tris iteracijas sugebėjome surikiuoti keturis elementus. Dabar lieka kitas, mažesnis masyvas – tarkime atsitiktinai išrenkamas skaičius [8], tai po šios iteracijos visas masyvas bus surikiuotas – [1][3][4][5][7][8][9]. Kadangi po perrinkimo tarpuose liko po vieną skaičių – [7] ir [9], tai tų skaičių nėra su kuo lyginti, o tai reiškia, kad jie tikrai yra savose vietose. Kaip matome, užteko vos 4-ių iteracijų, kad surikiuotume 7-ių elementų masyvą!

Kurį metodą kada naudoti? Na, tai priklauso nuo turimo masyvo dydžio ir nuo to, kokie duomenys jame saugomi. Realiai didelio skirtumo tarp visų šių metodų nėra, jeigu masyvas yra nedidelis (tarkim iki 500 elementų), kai kuriais atvejais, dirbant su nedideliais masyvais, koks įterpimo algoritmas surikiuoja duomenis greičiau negu „Quicksort‘as“. Kalbant apie masyvus, kuriuose yra saugomi kažkokie ilgi teksto blokai ir elementų kiekis nėra didelis, naudinga būtų naudoti „Bubble sort“ metodą dėl to, nes jis nenaudoja operatyviosios atminties (nereikia kelti didelių duomenų į RAM, vėliau atlaisvinti RAM ir vėl kelti naujus, kas gali kainuoti kelias milisekundes). Kalbant apie didelius masyvus, kuriuose yra tūkstančiai elementų, aiškus lyderis čia yra „Quicksort“ dėl savo galimybės greitai dirbti su dideliais masyvais. Na, aišku, jeigu turite milijonus ar milijardus nerūšiuotų elementų, tokiu atveju net ir „Quicksort“ darbuosis ilgą laiką.

Pabaigai dar norėčiau pridurti, kad pradinėje straipsnio versijoje buvau įdėjęs ir kodo pavyzdžių, tačiau pamačiau, kad juos įdėjus straipsnio apimtys beveik padvigubėja (o jis ir taip nėra trumpas), tuo tarpu įvedus į „Google“ ar „Bing“ vien algoritmo pavadinimą, yra labai nesunku rasti bent keletą kodo pavyzdžių (paprastai pirmajame, dažniausiai „Wikipedijos“, rezultate jau būna pateikta bent pora kodo pavyzdžių – C++ ir Pascal kalbomis). Taip pat pranešu, kad laikinai išjungiau komentavimo tinklaraštyje galimybę, nes užpuolė šiandien spambotai – daugiau negu 1000 komentarų teko šiandien ištrinti. Kai tik surasiu sprendimą, kaip atsikratyti šių viagros pardavėjų, iškart vėl įjungsiu komentavimo galimybę. Jeigu kas nors žinote, kaip būtų galima tai sutvarkyti, būčiau dėkingas jei praneštumėte apie tai, mano kontaktus galima rasti “Kontaktai” skiltyje. Dėkoju ir atsiprašau už nepatogumus.

1

“Occupy Wall Street”: ar protestas pasmerktas žlugimui?

Spalio 22, 2011

Turbūt dauguma, kurie kažkiek domisi politika ir ekonomika, jau girdėjote apie „Occupy Wall Street“ protestus. Tiems, kas negirdėjo: tai protestas vykstantis Jungtinėse Valstijose prie Niujorko akcijų biržos, kuriame žmonės protestuoja prieš didelį nedarbą, lėtą ekonomikos atsigavimą ir mažą valdžios dėmesį jiems, tuo tarpu finansinę paramą ir pagalbą didžiosioms kompanijoms, bankams bei korporacijoms. Šią idėją nusikopijavo ir Europos „antikapitalistai“, surengę kelis mitingus Europos valstybėse (kai kur netgi nelabai taikius – Romoje įvyko riaušės). Taigi, kelių JAV gyventojų idėja tapo pasauliniu protestu.

Nors ir domėjausi pačia protesto idėja JAV, „Occupy Wall Street“ tikslų pilnai perprasti nesugebėjau. Kaip patys protesto organizatoriai teigia, pagrindinis tikslas yra priverst valdžią atsižvelgti į žmones, o ne tenkinti tik didžiųjų kompanijų ir bankų interesus, tačiau, kokiu būdu tai būtų galima padaryti, nepasakoma. Netgi iš nuomonių ir komentarų galima susidaryt nuomonę, kad žmonės tiesiog nori to, kad Federalinis Rezervų Bankas paimtų ir prispausdintų pinigų ir tiesiogiai juos išdalintų žmonėms vietoje to, kad skolintų bankams, taip pat, kad didžiosioms kompanijoms nebūtų skiriama parama, tuo tarpu būtų tie pinigai investuojami „į gyventojus“. Tam, kas nusimano ekonomikoje, idėjos turėtų iškart skambėti absurdiškai – pirmuoju variantu šalyje pradėtų kilti infliacija, antruoju – įvyktų bankrotų banga, abiem atvejais „paprasti žmonės“ nieko neišloštų.

Kodėl pirmuoju atveju turėtų pradėti kilti infliacija? Infliacija yra bendras prekių ir paslaugų kainų kilimas. Pvz. jeigu metinė šalies infliacija yra 8%, kokia buvo Lietuvoje 2007-aisias metais (Statistikos departamento duomenys), tai reiškia, kad po metų tos pačios prekės bus pabrangę maždaug 8%. Kad geriau suprastumėte, kodėl infliacija minėtuoju atveju turėtų augti, įsivaizduokite save kaip verslininką, kuris tarkim pardavinėja pliušinius meškiukus už $20. Jeigu dabar susidaro tokia situacija, kad Federalinis Rezervų Bankas (toliau trumpinsiu FED) prispausdina dolerių ir visus juos išdalina gyventojams, tai greičiausiai Jūsų pliušinių meškiukų paklausa turėtų pakilti, ar ne? Taigi, kodėl Jums tokiu atveju tiesiog nepakėlus pliušinių meškiukų kainos? Jeigu žmonės turi daug pinigų, jie vis tiek juos pirks pakankamai dažnai ir paklausa sumažės nežymiai, tuo tarpu Jūsų pajamos gali stipriai išaugti. Tokia pat logika vadovaujasi visi pardavėjai, todėl, jeigu rinkoje yra per daug pinigų, prekių ir paslaugų kainos pradeda kilti (vyksta infliacija). Tokiu atveju gyventojai neišlošia, nors vizualiai ir turi daugiau pinigų, valiuta paprasčiausiai nuvertėja ir viskas grįžta į senas vėžias.

Kodėl antruoju atveju turėtų įvykti bankrotų banga? Vėlgi, paprašysiu įsivaizduoti Jus kaip verslininką, kuris pardavinėja tuos pačius meškiukus. Tarkime Jūs esate skolingas bankui 100 tūkstančių dolerių ir staiga įvyksta ekonominė krizė – meškiukų paklausa stipriai krinta, todėl Jūsų pajamos labai sumažėja, Jūs turite atleisti darbuotojus, stengiatės įmonės viduje taupyti, tačiau Jums reikia mokėti įmokas bankui (juk esate skolingas). Kadangi meškiukų paklausa nukrenta iki labai žemų lygių, Jūs paprasčiausiai nesurenkate tiek pinigų, kad galėtumėte sėkmingai mokėti įmokas bankui. Prisiminkime, kad bankas taip pat nuo krizės nukenčia – įmonės bankrutuoja, nekilnojamojo turto kainos krinta (dėl ko skolos, kurių metu kaip užstatas buvo duotas nekilnojamas turtas labai nuvertėja) ir pan., taigi jis Jus spaudžia mokėti įmokas. Kadangi Jūs to atlikti negalite, paskelbiate įmonės bankrotą. Tokiu atveju bankas perima visą Jūsų turtą, tačiau, kadangi jo vertė yra stipriai nukritus, bankas nesugeba turto parduoti, todėl jis pinigų nebeatgauna, tuo tarpu finansinių įsipareigojimų jam lieka nemažai. Turto neatgavimas galiausiai nuvaro ir banką į bankrotą ir toliau vyksta tokia grandininė reakcija, nes įmonės, ypač didžiosios, neretai yra priklausomos viena nuo kitos ir vienos kritimas reiškia, kad kitos nukenčia taip pat. Bankrutavusių įmonių darbuotojai tokiu atveju, savaime aišku, lieka be darbo. Taigi, sprendimo būdas tiesiog nekreipti dėmesio į didžiųjų kompanijų finansines problemas gali reikšti labai didelį nedarbo padidėjimą. O iš nedarbo visuomenė naudos kažin ar gaus (nebent tik tuo, kad atsiveria nišų smulkiems verslininkams).

Taigi, kokia protesto ateitis? Greičiausiai jokios, ateis žiema ir protestuotojai „išsilakstys“, galiausiai praeis dar metai, ekonomika atsigaus ir vėl visi skanduos „Kapitalizmas jėga“. Tikimybė, kad tie žmonės galėtų įvesti kažkokia ekonominę revoliuciją yra nulinė, nes patys protestuotojai paprasčiausiai neturi jokių idėjų, kurios galėtų pakeisti kapitalizmą. Aš, kaip laisvosios rinkos šalininkas, tikiuosi, kad kapitalizmo artimiausiu metu niekas nepakeis.

Panašią protesto pabaigą įsivaizduoja ir „Wall Street Journal“ žurnalistas Brett Arends. Jo straipsnį ir argumentus galima rasti MarketWatch tinklalapyje.

0

Atsitiktiniai skaičiai: kokie jie yra ir kaip jie gaunami?

Spalio 7, 2011

Programuojant labai dažnai tenka susidurti su atvejais, kada prireikia sugeneruoti kokį nors atsitiktinį skaičių ar simbolį. Pvz. sukūrus „monetos metimo“ loteriją, juk realiai niekas ten jokios monetos nemėto, tiesiog kompiuteris sugeneruoja atsitiktinį skaičių (pvz. 0 ir 1) ir galiausiai vėliau išvedamas rezultatas iš to skaičiaus – tarkim, jeigu rezultatas yra 0, išvedamas rezultatas „Iškrito herbas“, o jeigu rezultatas yra 1, tai išvedamas rezultatas „Iškrito skaičius“. Visi žinome, kad kompiuteris yra visiškai logiška mašina, t.y. kompiuteris mums niekad neišves, kad 2+2 yra 5. Taigi, kokiu būdu logikai ir matematikai pavaldi mašina gali sukurti atsitiktinį skaičių?

Problema generuojant atsitiktinius skaičius atsirado vos atsiradus pirmiesiems mikroprocesoriams. Pirmiesiems programuotojams teko ilgokai pasukti galvas, kad sugalvotų, kaip daiktą, kuris visiškai paklūsta matematikai, priversti sugeneruoti atsitiktinį skaičių. Dabar programuotojams tame didelių problemų nekyla – praktiškai kiekviena programavimo kalba turi Random(); funkciją, kuri sugeneruoja tą skaičių ir visiškai nereikia galvoti apie kažkokias matematines formules, kurios skirtos tų skaičių generavimui. Neretas programuotojas (ypač pradedantysis) net nežino, kokiu būdu tie skaičiai yra sugeneruojami.

Atsitiktinių skaičių rūšys yra dvi – tikrieji atsitiktiniai skaičiai ir pseudo-atsitiktiniai skaičiai (pseudo-random). Tikrieji atsitiktiniai skaičiai yra sugeneruojami matuojant visiškai atsitiktinius procesus (branduolinį skilimą, atmosferinį triukšmą ir pan.). Tokiems skaičiams generuoti reikia papildomos įrangos, kaip pvz. Geiger–Müller kameros, kuri fiksuoja branduolinį skilimą ir naudojantis šia informacija galima sugeneruoti visiškai atsitiktinį skaičių. Pseudo-atsitiktinių skaičių generavimas yra loginis metodas, dažniausiai tai yra matematinė formulė. Paprastai tariant, į formulę įstatomas „seed“ ir iš to yra gaunama atsitiktinių skaičių seka. „Seed“ yra nežinomasis formulėje, tik jį pakeitus kažkokiu skaičiumi yra gaunamas atsakymas. Kiekvienąkart įvedus tą patį „seed“, visad gaunama lygiai tokia pati atsitiktinių skaičių seka. Pvz. jeigu įstatysime į formulę 5, visad gausime seką tarkim 147890154278…, taigi norint kaskart gauti vis skirtingą atsitiktinių skaičių seką, reikia, kad „seed“ pasikeistų. Tokiu atveju turbūt kyla klausimas, kokiu būdu kompiuteris gali parinkti atsitiktinį „seed“, kad seka kiekvieną kartą būtų visiškai atsitiktinė? Atsakymas paprastas – negali, todėl dažnai kaip „seed“ yra naudojama dabartinė sistemos data ir laikas unix išraiška. Unix išraiška reiškia sekundžių kiekį, kuris praėjo nuo 1970-ųjų metų sausio pirmos dienos.

Vienas iš pirmųjų pseudo-atsitiktinių skaičių generavimo būdų buvo John von Neumann 1946-aisiais išrastas metodas, vadinamas middle-square metodu. Metodas yra labai paprastas – tiesiog paimamas koks nors skaičius kaip „seed“, jis pakeliamas kvadratu ir viduriniai gauto rezultato skaičiai yra laikomi „atsitiktiniais“. Tuo tarpu, jei reikia sugeneruoti daugiau atsitiktinių skaičių, ankstesnis rezultatas yra panaudojamas, kaip seed, t.y. jis vėl pakeliamas kvadratu ir vėl imami gauto rezultato viduriniai skaičiai. Procesas kartojamas tiek kartų, kiek reikia. Šis metodas veikia tol, kol skaičių reikia labai nedaug, nes vėliau skaičiai gautoje sekoje pradeda kartotis. Pvz. paėmus nulį kaip pradinę reikšmę, skaičiai pradeda kartotis iškart ir gaunama reikšmė būna 0000… Šiuo metu yra rasta daug efektyvesnių pseudo-atsitiktinių skaičių generavimo būdų.

Kur yra naudojami pseudo-atsitiktiniai skaičiai ir kur geriau jų nenaudoti? Pseudo-atsitiktiniai skaičiai labai puikiai tinka statistikai, nes kiekvieno iš skaičių kritimo tikimybė yra lygiai tokia pati. T.y. nebus taip, kad sugeneravus 1 000 000 pseudo-atsitiktinių skaičių eilutę nuo 0 iki 1, gautame rezultate vienetas kartosis 95% kartų, o nulis – tik 5%. Gautame rezultate tikimybių nuokrypis nebus labai didelis, o bus „realus“, pvz 49% nulių ir 51% vienetų. Kadangi šis metodas yra grynai matematinis, visų skaičių tikimybės yra labai tikslios. Tačiau, nors vizualiai pseudo-atsitiktiniai skaičiai visiškai niekuo nesiskiria nuo realių atsitiktinių skaičių, šis metodas dažnai nėra naudojamas didelėse loterijose, kai kuriuose internetiniuose pokerio tinklalapiuose, nes teoriškai gali būti nuspėjamas. Tereikia žinot metodą, kuriuo naudojantis yra sugeneruojami skaičiai ir „seed“, kuris naudojamas (o tai dažnai būna, kaip minėjau, sistemos data ir laikas). Tiriant ilgą atsitiktinių skaičių eilutę gautą iš kokios nors virtualios ar realios loterijos, galima atspėti metodą ir nustatyti naudojamą „seed“, kaip neseniai padarė kanadietis statistikas Mohanas Srivastava, kuris pastebėjo tendencijas ir nustatė algoritmą loterijoje. Taigi, jeigu ruošiatės kurti kažkokią loteriją, geriau nenaudokite pseudo-atsitiktinių skaičių generatoriaus, nes Jūsų loterija gali būti paprasčiausiai „nulaužta“. :)

P.S. Žinau, kad gal kai kur mano rašymo stilius gali būti kiek per sudėtingas, todėl, jei kas nors neaišku – praneškite komentaruose. :)

9

Mob. telefonų draudimas mokyklose

Rugsėjo 27, 2011

Mobilusis telefonas – neatskiriamas XXI-ojo amžiaus žmogaus draugas. Turbūt daugelis dabar neįsivaizduotų gyvenimo be jų. Dabartiniai mobilieji telefonai yra skirti ne tik skambinimui ir žinučių rašymui, bet turi ir GPS, ir wi-fi internetą ir dar daugybę galimybių. Kadangi jų vartojimas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje tapo labai platus, tai natūralu, kad atsirado ir baimių dėl jo skleidžiamų elektromagnetinių bangų tariamos žalos. Taip pat prie gando “prikibo” ir mūsų Seimo nariai, užsimoję uždrausti naudotis mobiliaisiais telefonais mokyklose. Kiek tose baimėse yra tiesos ir kokią naudą ar žalą galėtų duoti šis draudimas?

Kadangi pats esu mokinys, tai mobiliųjų telefonų draudimas tiesiogiai paliestų ir mane. Negana to, beveik kiekvienas mokytojas dabar pasakoja “tuoj telefonai bus uždrausti, negalėsit sms’intis per pamokas” ir pan. Taip pat dažnas dabar pradeda teigt, kad mobilieji telefonai sukelia vėžį, nes juk jei yra planuojamas draudimas, tai turbūt tie įrodymai jau yra pakankamai tvirti? Mobiliųjų telefonų žalai patvirtinti buvo atlikta daugybė eksperimentų, skirta nemažai lėšų, tačiau ta žala nė karto nebuvo realiai patvirtinta, o kai kažkas neva patvirtindavo, jokia kita mokslinė laboratorija nesugebėdavo eksperimento atkartoti. Taip pat nelabai seniai PSO pranešė, kad mobilieji telefonai galimai sukelia vėžį, tačiau netgi PSO eksperimentiškai nesugebėjo rasti ryšio tarp vėžio ir mobiliųjų telefonų.

Tokios baimės iš dalies atsiranda ir dėl to, nes žmonės nelabai žino, kas yra elektromagnetinės bangos ir kaip jos veikia. Turbūt netgi ne kiekvienas žino, kad šviesa taip pat yra tam tikro dažnio elektromagnetinės bangos. Elektromagnetinis spektras yra suskirstytas į 7-ias dalis – gama spinduliuotė, Rentgeno spinduliuotė, ultravioletiniai spinduliai, regimoji šviesa, infraraudonieji spinduliai, mikrobangos ir radijo bangos. Gama spinduliuotė ir Rentgeno spinduliai gali jonizuoti atomus (jų energija didelė, todėl jie nesunkiai “išmuša” elektronus iš atomų, taip paversdami juos teigiamais jonais), ultravioletiniai spinduliai gali sukelti nudegimus, tačiau jų energija nėra tokia didelė, kad galėtų išmušti elektronus, infraraudonieji spinduliai perduoda šilumą (juos spinduliuoja kiekvienas daiktas, kurio temperatūra yra didesnė už absoliutųjį nulį), tuo tarpu mikrobangos ir radijo bangos neturi tiek energijos, kad darytų kažkokį poveikį. Tiesa, mikrobangų ruože esantis dažnis, kuris naudojamas mikrobangų krosnelėse, gali rezonuoti vandens ir riebalų molekules. T.y. medžiaga absorbuoja elektromagnetines bangas ir molekulės pradeda “virpėti”, o tai yra šiluminis procesas (kūno šiluma yra tiesiog vienetas, kuris nurodo, kokiu greičiu molekulės kūne virpa).

GSM mobiliojo telefono maksimali leidžiama spinduliuojamoji galia yra 1 vatas, 3G/UMTS telefono dvigubai didesnė – 2 vatai. Mobiliojo telefono spinduliuojamos elektromagnetinės bangos kūnus, kurie jas absorbuoja, šiek tiek kaitina. T.y. kalbant telefonu, smegenų absorbuojama elektromagnetinių bangų dalis virsta šiluma – molekulės temperatūra nežymiai pakyla, tačiau ta šiluma akimirksniu išsisklaido, nes jos kiekis yra tiesiog per mažas. Visas mikrobangų ruožas pasižymi didesniu ar mažesniu terminu poveikiu, tačiau mob. telefono spinduliuotė yra ne tik tokia maža, kad šiluminis poveikis yra nejuntamas, tačiau ir dažnis nėra toks, kuris galėtų sukelti kažkokios smegenyse esančios medžiagos rezonansą. Taigi, kokiu būdu mobiliųjų telefonų skleidžiama spinduliuotė gali sukelti vėžinius susirgimus?

Antrasis Seimo narių pateiktas argumentas buvo mokinių drausmė. Šioje vietoje negaliu su jais nesutikti – tikrai labai daug mokinių naudojasi mobiliaisiais telefonais, kada tam visiškai nėra būtinybės, ir dėl to prastai išgirsta pamoką. Tačiau kodėl dėl kelių mokinių veiksmų turi kentėt kiti, kuriems mobilusis telefonas galbūt reikalingas tik itin svarbiems reikalams? Galų gale, dabar yra XXI amžius, tėvai visad nori palaikyt ryšį su savo vaikais. Kas paprastai būna, jei vaikas negrįžta reikiamu metu? Paprastai tėvai jam tiesiog paskambina ir paklausia, kur jis yra. Bet jeigu vaikas telefono neturės, tėvai gali pradėt bereikalingai jaudintis. Taip pat būna ir labai rimtų situacijų, kada mokiniui reikia išeiti viduryje pamokos dėl kažkokio rimto dalyko. Panašią situaciją teko ir pačiam matyti – klasioko močiutė numirė ir jis turėjo išeiti iš pamokos. Kaip būtų tėvai susisiekę su juo, jeigu ne mobilusis telefonas? Aišku, suprantu, kad dauguma pagalvos, kad tikimybė, kad taip nutiks kokiam nors mokiniui yra 1/1000 ar dar mažesnė, tačiau čia mes kalbame ne apie vieną mokinį kažkokį, bet apie draudimą visos Lietuvos mastu – apie visus mokinius.

Aišku, be telefonų išgyventi galima ir žmonės anksčiau be jų puikiai versdavosi, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie buitinę techniką, elektrą, automobilius ar pan. Kažkada viso to nebuvo, tačiau “žmonės vis tiek puikiai versdavosi”. Laikai keičiasi, vyksta progresas ir mano manymu jo nederėtų stabdyti. Kažkokios priemonės prieš tuos, kurie be saiko naudojasi telefonais mokyklose, turi būti naudojamos, bet visuotinis draudimas ne išeitis. Mobilieji telefonai, jeigu ir sukelia vėžį, greičiausiai išgelbėjo daugiau gyvybių negu pražudė – kai gatvėje pamatai sunkiai sužeistą, sumuštą žmogų, išsitrauki savo išmanųjį telefoną ir puoli skambinti greitajai pagalbai, ar ne? O, jeigu jo neturėtum, tektų bėgt iki artimiausio taksofono, kas gali užtrukti kelias ar keliasdešimt minučių. O juk tokiais atvejais kiekviena sekundė yra svarbi. Ir kiekvienas vaikas ar suaugęs žmogus nėra nuo to apsaugotas.

11